Etninės kultūros globos taryba (toliau – Taryba) pirmoji išdrįso kreiptis į tautą, kviesdama neišsižadėti protėvių globos ir nenutraukti ryšio su jais. Artėjant Vėlinėms, artėja ir įsibrovusi iškreipta tradicija – niekinti mirusius ir garbinti tamsos pasaulį, prisidengusi moliūgais. Kiekvienas žodis ir veiksmas turi prasmę ir kuria tam tikrą energiją. Į kur eina ignaliniečiai ir kokią žinią jie siunčia ateičiai? Metas rinktis jau dabar, prieš žengiant net ir mažiausią žingsnelį į priekį. 

„Pastebėdama, kad pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau populiarėja naujai atėjusi Helovyno šventė, tiksliau, naujas jos variantas, kuriame vyrauja su mirtimi susiję gąsdinimai, Etninės kultūros globos taryba kviečia ugdymo įstaigas, kultūros centrus daugiau dėmesio skirti Lietuvoje nuo seno švenčiamai šventei – Vėlinėms (Ilgėms). 

Lietuvoje pagarba ir meile grindžiamas gyvųjų ir mirusiųjų ryšys nuo seno buvo palaikomas ne tik lapkričio pradžioje, bet ir visą spalio mėnesį (neveltui vienas iš senųjų spalio mėnesio pavadinimų – Vėlinis), tačiau dabar senąsias tradicijas tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovyno renginiai. Tai, Tarybos įsitikinimu, neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama akcentuojant būtent demonišką jos pavidalą. 

Taryba kviečia Lietuvos mokyklas ir kultūros įstaigas vengti demonizuoto pobūdžio Helovyno renginių organizavimo ar skatinimo juose dalyvauti. 

Vėlinių laikotarpiu siūlome daugiau dėmesio parodyti būtent savo krašto papročiams, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius, o kartu atnaujinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, sušildyti šį šaltąjį apmirusios gamtos metą žmonių širdžių šiluma ir žvakių šviesa.

Tarybos įsitikinimu, šiuo laikotarpiu itin prasminga būtų mokyklose pakviesti vaikus ir jaunimą aplankyti pilkapius, kitus senkapius, juos sutvarkyti ir papuošti degančiomis žvakelėmis (nepamirštant vėliau jų indelius nurinkti) – tai būtų puiki proga ne tik visiems kartu pagerbti protėvius, bet ir susipažinti su apylinkėse esančiais archeologiniais paminklais.

Taip pat svarbu pagerbti valstybei, tautai, kraštui, bendruomenei nusipelniusias asmenybes, aplankyti jų kapus, susipažinti su nuveiktais darbais. Vėlinių laikotarpiu taip pat būtų prasminga prisiminti Ukrainoje, Izraelyje savo tėvynę ginančius karius, žuvusius civilius gyventojus. 

Gyvename laikmečiu, kai senųjų Vėlinių tradicijų daug kas nebeišmano, jų nebesupranta ir laiko neaktualiomis. Dėl to būtų labai naudinga su jaunimu pasikalbėti apie mirusiųjų pagerbimo tradicijas Lietuvoje ir pasaulyje, apie jų prasmę žmogaus gyvenime: juk mirtis yra dėsninga žmogaus būties dalis, nes visi anksčiau ar vėliau iškeliausime anapus. 

Mokyklose išpopuliarėjusias Helovyno dekoracijas kviečiame keisti į papuošimus, atliepiančius Vėlinių dvasią. Tai galėtų būti ir savo rankų darbo papuošimai iš pačių nulietų žvakių, rudeninės gamtos dovanų ar kt. Linkime, kad mokykla Vėlinių laikotarpiu virstų ne siaubų, o jaukumo ir šviesos namais, kviečiančiais tamsiuoju metų laiku sugrįžti į save“, – ragina Taryba. 

Tarybai antrina ir kunigas Ričardas Doveika.

„Šiurpnakčiu norisi pavadinti. Heloviną vertinu kaip didžiausią dvasinę tuštumą. Mirtis išniekinama. Dar baisiau – Helovino tikslas išvaryti iš miesto artimųjų vėles, kad jos netrukdytų mums gyventi. Išvaryti savo motinos, tėvo vėles? Juk ir mirę jie yra šalia mūsų. Iš vakaro išvejame juos, draugus, gimines, o kitą dieną lekiame ant jų kapų degti žvakučių.

Tuo prisidengia tamsos pasaulis, Šėtono pasaulis, atmetimo, prieštaravimo pasaulis. Ir nemažai kas pasaulyje pasinaudoja Helovino naktimi kaip tamsos, Šėtono, egoizmo kultu. Tas turi daug tiesos – tai iš tikrųjų santykis su tamsos pasauliu ir savęs atidavimas tamsai.

Jei vaikui Helovino „šventė“ pateikiama kaip šou, jis ima didžiuotis sudarkyto veido kauke, džiaugtis, kad priklauso mirties subkultūrai. O dar visa tai pateikiama vaikiška kalba. Tada iš tikrųjų paruošiame žaliavą, kuri visuomet atmes pagarbą ir gyvenimą.

Helovino esmė – išvaryti mirtį, nes miręs tavo artimiausias žmogus tampa šiukšle. Jis yra niekas. Jis ateina tavęs gąsdinti, jis trikdo gyvųjų ramybę.

Kiekvienas kapas yra Velykų rytas, kiekvienas kapas yra gyvenimo istorija. Kape yra mano sėkmės tėvai, broliai, seserys, anūkai, seneliai, mylimieji, mano istorija, mano šaltinis. Man jie reikalingi kaip syvai, kad mano gyvenimas tęstųsi, nes aš esu nemirtingas. Ir būtent Vėlinės bei Visų Šventųjų diena atneša šokiruojančią žinią, kuria šiuolaikiniam žmogui labai sunku patikėti: tu esi nemirtingas. Mes švenčiame savo nemirtingumo iškilmę.“ (L. Lavaste. „Kunigas Ričardas“)

V. Daraškevičiaus nuotr.