Skip to content

Kas po mūsų? O kas – toliau?

Sigita TELYČĖNAITĖ

Prieš penkiolika metų kalbėdami ir rašydami spaudoje apie naujų kultūros madų žalingą įtaką vaikų bei jaunimo ugdymui, ne vienas sulaukėme ironiškų šypsnių ir kandžių pastabų, buvome nepopuliarūs dalyje visuomenės, vadinti tamsuoliais. Praėjo tikrai daugiau nei penkiolika metų, kol pagaliau kažkas (šiuo atveju Kultūros globos tarybos nariai), konkrečiai nukreipė žvilgsnius į globaliame pasaulyje tirpstančias lietuvių tautos tradicijas, išsigimstančius madose etninius papročius, iš kurių amžiais semtasi pasaulėjautos, formavosi pasaulėžiūra apie žmogaus gyvenimo tėkmę ir mirtį. Vėl garsiai sakoma – mes, lietuviai, turime senas tautos tradicijas, kurių neverta pamiršti. Be kurių liekame tuščiais indais. 

Retorinis klausimas – kiek dešimtmečių dauguma švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojų priversti gyventi „uždegę žalią šviesą Helovyno moliūgams, kaip reikšmingai šventei?“ Kad tik nebūtų atstumti mados besivaikančių biurokratų… O, jeigu tik Helovyne slypėtų visa jauno žmogaus ugdymo problema, užgriuvusi jaunas šeimas ir mokytojus. Globalaus pasaulio atnešamų vertybių reikalavimai nebyliai griežti, bet labai paveikūs jaunimui. Jie populiarūs visuomenėje, nes lengvai prieinami. 

Visgi, mums įtaką daro iš pasąmonės kylantys veiksniai. Kažkodėl dalyje mokyklų spalio pabaigoje vyksta tradicinės lietuvių liaudies vakaronės, kuriose prisimenami giliausi tautos papročiai, juos puoselėję žmonės. Sakyčiau, pasąmonė tikslingai veda pedagogus į jaunosios kartos gelbėjimą nuo primityvaus, grubaus ir beverčio būties vaizdo, skiepijamo Helovyno šventėje. 

Helovynas neturi nieko bendra su mūsų lietuvių protėvių gyvenimo medžio pagrindiniais akcentais, ir nieko bendra su krikščionybe. Linksmumu, žaismingumu, baimėmis patraukli šventė vaikams ir jaunimui, keltiškame pasaulyje neša gilią prasmę, kurios mūsų visuomenėje daugelis nežino, nesidomi arba nesupranta. Visose gyvenimo srityse, dvasinėje ir materialioje, galioja taisyklės, nes veiksmas turi atoveiksmį.

Dvasininkai seniai kalba apie tokių „švenčių“ žalingą įtaką jaunam žmogui, bet minėto luomo asmenų pastebėjimai lieka beveik negirdimi mokyklose, dvasiniam atžalos ugdymui patys tėvai renkasi pageidaujamus šaltinius.  

Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių datoms, dvasininkai visuomenei tolerantiškai primena apie gilesnę šių švenčių esmę. Su skaitytojais asmeniniais pastebėjimais dalinasi Ignalinos parapijos klebonas kun. dekanas Vidas SMAGURAUSKAS.

„Daugelį dalykų randame per patirtį. Skubančiame pasaulyje mažai kas ieško gilesnių prasmių, nekreipia dėmesio į paslėptą Helovyno pusę, nesidomi, kas už viso to slypi.  

Auga kartos mados šaukime. Dvasinio pasaulio taisyklės daugeliui mažai žinomos, sunkiai suprantamos. Dalis Helovyno veiksmų – piktosios dvasios garbinimo ritualai, bet jie regimi tik tikinčio žmogaus akimi. Tokie paslėpti dalykai atneša paslėptus vaisius. Paskui stebimės nuo psichologinių problemų gausos ar įvairiomis, žalojančiomis žmogų priklausomybėmis. Ką įsileidžiame į savo dvasinį pasaulį, tą ir turime.

Globalaus pasaulio kultūra perimama lengvai, šeimose tradicijų ryšiai sutrūkinėję, o nauji papročiai nereikalauja didelių pastangų, pateikiami jaunimui prieinamiausia forma.

Daugelis sako, kad Dievą tikime, kas čia blogo – tose Helovyno linksmybėse?..

Ir keičia lietuviai protėvių Vėles į Helovyno pabaisas, kinta visuomeninis mąstymas, laužydamas pamatines gyvybės puoselėjimo sąvokas mumyse. 

Visgi, kalendorius tas pats, artėja Visų Šventųjų atminimo ir garbinimo diena, o lapkričio 2-oji – Vėlinės – Mirusiųjų pagerbimo diena. Vėl tvarkomi kapeliai, deginamos žvakės, meldžiamasi.

Esu ne šalininkas dabartinės mados panteonų, statomų kapinėse. Kuklus paminklinis akmuo su užrašu ir žalia pievelė liktų geriausiais, gal tinkamiausiais iškeliavusio į Anapilį ženklais. Dabartines žvakių jūras ant kapo galėtų išsakyti viena ar dvi žvakelės, juk prasmė nesikeičia, o atliekų, kuriose skęsta dabartinis pasaulis, liktų mažiau. Visada reikia žvelgti į ateitį – kas po mūsų, kas toliau? Susikuriame panteonus, kaip papildomus rūpesčius savo gyvenime.

O svarbiausia – artimo meilė ir malda, svarbus giedras prisiminimas visų išėjusių artimųjų, draugų, pažįstamų. Svarbi gyvųjų dvasios bendrystė, kurią puoselėjame ir gaiviname tomis dienomis dar smarkiau, nei kasdienybėje“, – akcentavo pamąstymuose dekanas V. Smagurauskas. 

Autorė dėkoja už dialogą.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje