Skip to content

Šventas žmogus – normalus žmogus

Sigita TELYČĖNAITĖ

Kunigystės keliu vedantis gyvenimo pašaukimas – ypatingas juo einančiam. Ne paslaptis, kad dvasinio pasaulio arimuose giliau ir plačiau atskleidžia žmogiškos būties slėpiniai, kitaip išskaidrėja laiko sukurtos sąvokos. Kunigo misijos išskirtinumas – tarnystė sekant Kristų, o vienas iš pagrindinių darbų – sielovada. Dvasininkas, kaip ir visi tikintieji, turi išlikti mokiniu ir tam būtina ne tik dvasinė formacija. 

Nuo liepos 20 d. Tverečiaus Švč. Trejybės ir Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos parapijose triūsia naujai paskirtas klebonas kun. Ronaldas KUZMICKAS. Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse ištikimiems laikraščio skaitytojams pristatome interviu su dvasininku.

Kun. Ronaldai, tradicinis klausimas, kokia Jūsų kelio pradžia?

Gimiau ir augau Šalčininkų rajone, Tetėnuose, todėl nesvetimi visi kaimo darbai ir gyvenimas. Daug ką taisau, remontuoju, buityje tvarkau pats. Gal iki 16 metų buvau didelis mėgėjas smulkiai išrinkinėti įvairias detales, ardyti mechanizmus. Už tokius darbus dažnai gaudavau pylos nuo tėvų, nes ne visada pavykdavo išrinktus metaliukus grąžinti į pradinį variantą. Vyresnis jau išmokau ne tik ardyti, bet ir surinkti, ėmiau domėtis įvairiomis technologijomis, elektronika. Pačių stipriausių pomėgių sąraše – muzika, be kurios neįsivaizduoju nei vienos gyvenimo dienos.

Augau tradicinėje katalikų šeimoje. Kaip ir daugelis dabartinėje visuomenėje, tik per didžiąsias metų šventes tėvai lankėsi bažnyčioje. Sakyčiau, kad nebuvo perdaug uolūs katalikai… (juokiasi). Kuomet pradėjau dvasinę tarnystę, po mano įšventinimo į kunigus tėvai ėmė reguliariai vaikščioti į Mišias, nuolatos melstis. 

Nuo ankstyvos vaikystės, gal nuo kokių šešerių metų, nešiojausi širdyje Šventosios Dvasios kvietimą. Žinojau, kad užaugęs būsiu kunigas. Pasirinkęs dvasininko kelią, visgi, esu pakankamai praktiškas žmogus. Aplinkoje mėgstu grožį, tvarką, harmoniją, bylojančią apie atsidavimą Dievui. Juk ir bažnyčioje altorius, žvakės, gyvos gėlės kalba apie grožį. 

Kaip jaučiatės paskirtas į naują vietą? Kuo nustebino, pradžiugino Tverečiaus ir Vosiūnų krašto tikintieji? 

Nauja vieta – visada kitokia patirtis, nauja erdvė idėjų realizacijai. Už nugaros liko kunigystės dešimtmetis, atiduotas kitoms parapijoms, kitoms bendruomenėms. Vėliausia tarnystė Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje. Visur didelis gyvenimo tempas, skubėjimas, įtampa. Laiko individualiam dialogui su tikinčiuoju turėjome labai nedaug. 

Čia, į Tverečių ir Vosiūnus, esu paskirtas klebonu. Krikščioniškame gyvenime daug gelmės, bet kartais būna viskas apdulkėję… Ir tik nubraukus, nuvalius paviršių išryškėja formos ir spalvos.

Naujoje vietoje jau formuojasi tvarūs tarpusavio ryšiai su žmonėmis, įtaką daro nuostabi gamta, juntamas bendruomeniškumas. Krikšto sakramentas ar laidotuvės kitaip išgyvenamos laiko atžvilgiu. Nėra tokio skubėjimo, kaip mieste, spėji visur. Kiekybę nusveria dvasinio gyvenimo kokybė. 

Parapijiečių draugiškumas, bendrystė atsiskleidžia visuose darbuose, talkose, kurių dabar tikrai nestinga. Po talkų su visa bendruomene valgome kartu, kuriame planus, džiaugiamės, dalinamės rūpesčiais. Bažnyčia turi būti išmelsta ir puoselėjama. Klebonas parapijoje privalo atlikti dvasinio tėvo pareigas, tai normalu. Vyksta tarpusavio pažinimas, kuriame dažnai vienas poelgis, konkretus sprendimas nusako daugiau nei srautas žodžių. Atviras bendravimas vienija, ugdoma Dievo ir artimo meilė. Pasak Šventojo Tėvo, juk reikia tiesti tiltus tarp žmonių, o ne statyti sienas, skaldyti…

Artėja Visų Šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo dienos. Kaip manote, kur slypi jų sakralumas, gelmė?

Nuo vaikystės Vėlinės atrodydavo paslaptingomis, lankai protėvių kapus, uždegi žvakę, apima ypatingas jausmas ir tai – turi prasmę. 

Kiekviena žvakė krikščioniui – Kristaus šviesa, Amžinoji šviesa, Dievo teikiamos malonės ir gyvybės ženklas. Prisikėlęs Kristus – amžinas. Per Amžinąją šviesą, kuri tomis akimirkomis mus jungia su mirusiais protėviais, išpažįstame jų Amžinąjį gyvenimą Viešpatyje. Liudijame dvasios nemirtingumą. Mūsų visų gyvenimai panašūs į žvakės degimą. Turi pradžią ir pabaigą, – akcentavo Tverečiaus parapijos klebonas kun. Ronaldas Kuzmickas.

Tolimesniame dialoge dvasininkas dar palietė keletą jam svarbių temų – apie tai, kad ginčijimasis su Aukščiausiu ir įvairių emocijų išgyvenimai yra normalus reiškinys krikščionio gyvenime. Juk ir Šventieji gyveno dvasinėse kovose, svarbiausia, kad neliko klūpėti, gulėti ar negrįžtamai palaužti nuodėmės. Jie sustiprinti ir prikelti Šventosios Dvasios! Šventas žmogus – normalus žmogus.

Pokalbio pabaigoje su klebonu aptariamos temos atgaivino šiandieninio gyvenimo aktualijas, buitinius rūpesčius, bendruomenės aktyvią veiklą ir nerimą dėl artėjančios žiemos.

Autorė dėkoja klebonui kun. Ronaldui Kuzmickui už dialogą.

Laikraščio skaitytojams skelbiame svarbią informaciją ir viliamės, kad galintys ateiti į pagalbą, neliks abejingi Ryčiausiame Lietuvos taške esančiai parapijai. 

Naujai paskirtas Vosiūnų ir Tverečiaus parapijų klebonas imasi iniciatyvos tvarkant bažnyčias. Labai reikalinga visų mūsų parapijiečių, kraštiečių, rėmėjų pagalba atnaujinant kleboniją Tverečiuje, reikia sutvarkyti valymo įrenginius, apšildymą, langus, aplinką… Kviečiame visus, galinčius prisidėti auka, pervesti auką-paramą į Tverečiaus Švč. Trejybės Bažnyčios parapijos sąskaitą LT315014400014003257 arba perduodant auką klebonui. Klebono Ronaldo Kuzmicko tel. 8 612 53050.

Kiekvienas tikintis žmogus – įrankis Dievo rankose, todėl didžiausia palaima dalyvauti Jo darbuose.

Nuotraukos iš asmeninio kun. R. Kuzmicko albumo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here