Neseniai rašiau, kad šiltėjant klimatui, gal ir bananus Lietuvoje auginsime, bet, ko gero, dar teks gal net ne vienai kartai palaukti. Na, jei netapsime bananus auginančia šalimi, jokios tragedijos nebus, daug šalių juos augina ir bananų netūrėtų pritrūkti. Visai kitas reikalas, jeigu Lietuva taptų ,,bananine respublika“, nes požymių, kad judame ta linkme, prie gerų norų būtų galima įžvelgti. 

Pirmiausia, ką vadiname ,,bananine respublika“? Pagal apibrėžimą – tai ironiškas posakis šaliai apibūdinti, kurioje atsiliekama nuo pažangos, klesti korumpuota autoritarinė valdžia. Pasižiūrėkime į žemės ūkį, neliečiant inovatyvių technologijų visose ūkinės veiklos srityse. Bemaž visa mūsų šalies žemė apsėta grūdinėmis kultūromis. Skirtingais metais prikuliam nuo 6 iki 7 mln. t. grūdų. Savo poreikiams užtenka 2 mln. t, o likusius grūdus eksportuojame į užsienį kaip žaliavą ir dažnai žemomis kainomis. Ar tai ne atsilikusios šalies požymis, juk iš žaliavų eksporto niekuomet nebūsi turtingas, net jei galėtumei diktuoti rinkos kainas. Visai kita situacija būtų, jei tą grūdų perteklių paverstume gyvulininkystės produkcija – mėsa, kiaušiniais, pienu, sviestu, sūriais, o susidarę dideli kiekiai mėšlo būtų perdirbti į biometaną ir trąšas. Kiek vertingos produkcijos galima gauti iš to grūdo. Čia ir yra akivaizdus žiedinės ekonomikos pavyzdys. Pridėtinė vertė žymiai padidėtų ir, kas svarbu, būtų sukuriama daug darbo vietų. Katastrofiškai mažėja pieninių galvijų skaičius. Greitu laiku karves vaikams ir anūkams reikės rodyti zoologijos soduose. 

Blogai ir kiaulininkystės sektoriuje. Bet visiems gerai, kol prekybos centruose tų produktų yra sočiai ir nelabai kam rūpi, kad tai iš Lenkijos, Latvijos ir kitų šalių atvežta. O kur pluoštiniai linai (ko gero liko tik dainose)? Gal toliau neverta plėstis, nes kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Beje, ir miškų pramonės sektoriuje ne tvariai ūkininkaujama. Nemažas procentas vertingiausios padarinės medienos žaliavos pavidalu eksportuojama į užsienį. Taigi matome, kad žemės ūkis pas mus orientuotas ne į aukštos pridėtinės vertės sukūrimą, bet į žaliavų eksportą.

Dabar pasižiūrėkime į antrą ,,bananinės respublikos“ apibrėžimo kriterijų. Atrodo, kad negalėtume visą mūsų valdžią pavadinti korumpuota, bet nepotizmo atvejų gana daug, kai į įvairius valdžios postus proteguojami artimieji, bendrapartiečiai. Mūsų Konstitucija neleidžia, nesudaro sąlygų autoritariniam diktatūriniam šalies valdymui, nes sankloda yra parlamentinė respublika, o prezidento galios yra gana apribotos. Taigi, mūsų šalis yra demokratinė, bet, kaip mėgstama išsireikšti, iki pilnos demokratijos – kaip kiaulei iki dangaus. Demokratija realiai egzistuoja per rinkimus, iki tol, kol valdžia išrenkama. Ją išrinkus, tautos balsas jau neegzistuoja, nebegirdimas. Per rinkimus dažniausiai laimi tas, kuris siūlo nerealius pažadus plius neretai su kritika esamiems valdžioje. Aišku, tie pažadai beveik niekuomet neįgyvendinami ir vėl rinkėjui porinama, esą kadangi neturėjome Seime daugumos, tai reikėjo su koalicijos partneriais eiti į įvairius kompromisus. Politologai paprastai liaudžiai paaiškina, kad kol kas niekas nieko geriau už demokratinį šalių valdymą nesugalvojo, nepasiūlė. Žinoma, pasiteisinimui geriau ir nesugalvosi. Išrenkame valdžią demokratiškai, o toliau kaip išeis. 

Žmones piktina tai, kad ir rinkimus laimėjusioje partijoje tikrieji jos nariai dažnai nesudaro nei procento, o su rėmėjais paprastai nesiekia nė 10 proc. nuo visų balsuoti teisę turinčių piliečių, nes pusė rinkėjų neina balsuoti. Net į Seimą patekęs ir gerai dirbantis sąžiningas narys absoliučiai negarantuotas, kad jis bus išrinktas kitoje kadencijoje. Jei tavo partija pralaimėjo, tai ir eik šunims šėko pjauti. Labai erzina, kad pusę Seimo narių yra ,,sąrašiniai“, kurie visiškai neatskaitingi rinkėjams. Nėra procedūros, kaip atšaukti nevykdančio savo rinkėjams pažadų ir balsuojančio ne taip, kaip jiems žadėjo. Viena didžiulė demokratijos grimasa, kai Seimo nariams P. Gražuliui ir R. Žemaitaičiui inicijuojama apkalta už pareikštą nuomonę, nesutampančią su valdančiųjų nuomone, ką garantuoja ir Lietuvos Konstitucija. Niekaip neįmanoma įteisinti nuostatos, kad surengti referendumui įvairiais svarbiais valstybei klausimais užtektų 100 tūkst. balsų (dabar reikia triskart daugiau). Dėl ko tai daroma, visiems blaiviai mąstantiems savaime suprantama. Nepriimamas įstatymas ir dėl visuotinio privalomo balsavimo. Ir vėl dėl baimės, kad jei balsuotų visi piliečiai, galimai partijų, tiksliau partijėlių, ,,saviškiams“ būtų sunkiau patekti į Seimą. 

Neverta toliau vardinti, kiek svarbių klausimų nesprendžiama, kad judėtume link tikros demokratijos. Taigi, manau skaitytojai patys gali nuspręsti, kiek požymių atitinka ,,bananinės respublikos“ apibudinimui. Netrukus prasidės Prezidento, Seimo ir Europos parlamento rinkimų maratonas. Iškeltiems ir išsikėlusiems kandidatams susitikimuose turime užduoti rimtus klausimus. Seimo nariai turi spręsti valstybės reikalus, o rajono reikalus tespendžia išrinkti tiesiogiai merai su tarybos nariais.

BANANINĖ RESPUBLIKA – sarkastiškas terminas apibūdinti mažai, dažniausiai Afrikos ar Centrinės Amerikos šaliai, kuri laikosi iš ribotos žemdirbystės, yra valdoma korumpuotos oligarchijos, stipriai atsilieka mokslo ir švietimo, technologijų, žmogaus teisių apsaugos srityse, o gyventojų daugumą sudaro darbininkai ir valstiečiai.

Terminą pirmą kartą pavartojo JAV humoristas O. Henry 1896 metais knygoje „Karaliai ir kopūstai“ ir originaliai šis epitetas buvo skirtas Hondūrui. Bananai simbolizuoja primityvų žemės ūkį, o respublika – tuo laikotarpiu paplitęs eufemizmas diktatūrinei valdžiai.

Šiuo metu pavadinimas plačiai paplitęs, o populiariojoje kultūroje dažnai naudojamas tiek jis, tiek ir pati „bananinė respublika“ – stereotipinė atsilikusi valstybė.