Merdi provincija, nyksta Lietuvos kaimai, tarsi nematoma ranka ramiai ir be sąžinės graužaties užglosto dar užsilikusią gyvastį juose. Paštai, bankų filialai, švietimo ir gydymo įstaigos užsidarę… Viešasis transportas irgi kursuoja retai. Kas norės gyventi socialinėje plynėje?.. 

Į redakciją paskambino Didžiasalio gyventojai, prašydami pagalbos. „Gyvenvietė tikrai nemaža. Veikia švietimo, kultūros, gydymo įstaigos, yra gimnazija. Didžiasalyje gyvena nemažai žmonių, į visas įstaigas atvyksta ir aplinkinių kaimų gyventojai. Deja, dėl farmacijos reformų uždaryta veikusi vaistinė, todėl, prireikus bet kokio vaisto, ne tik kompensuojamų, kuriuos reguliariai rašo Šeimo gydytojas, privalome vykti į Ignaliną. Ne visi turime paslaugius vaikus ar giminaičius, pagaliau ne visiems malonu prašinėti kitus tokių paslaugų. Bet niekam valdžioje nerūpi ar užteks senjorui tos sveikatos kelionėje, ar visada yra reikalingos bilietui lėšos. Pasiremdami lazdelėmis, o kas ir ramentais, ieškome transporto ir nuo ankstyvo ryto keliaujame į rajono centro vaistines. Vykstantiems maršrutiniu autobusu daug kebliau, nes, kad grįžtum namo, tenka laukti kelias valandas. Taksi daugeliui per brangu… O kur glaustis laisvu laiku Ignalinoje? Kai šiltas oras dar nebaisu, bet subjurus orams darosi visai nelinksma. Prašome, jei įmanoma, padėkite mums ir visam Didžiasaliui, grąžinkite žmonėms vaistinę!“

Nuo liepos 1 d. įsigaliojo prieštaringai vertinami Farmacijos įstatymo pakeitimai, kuriais, kaip teigiama, siekta pagerinti vaistinėse teikiamų paslaugų saugumą ir kokybę. Pokyčiai užkliudė ir vaistinių savininkus, ir samdomus darbuotojus. Farmacijos įstatymo pakeitimai numato, kad vaistinės patalpose darbo laiku privalo būti bent vienas vaistininkas. Iki pataisų įsigaliojimo užtekdavo ir universitetinių studijų nebaigusio vaistininko padėjo (farmakotechniko).

Dabar su panašia problema susidūrė dešimtys vaistinių Lietuvoje. Kokie sprendimo būdai bus rasti artimiausiu metu, iš kur atkeliaus vaistininkas ir kaip tokio dydžio gyvenvietėse, ir kada bus atnaujinama vaistinių veikla tiksliausiai galėtų atsakyti rajono administracijos atstovai, be kurių aktyvaus įsikišimo į susidariusią situaciją, eiliniai piliečiai nepajėgūs kažką keisti. Aišku viena, kad vaistinės tokiose vietovėse – būtinos ir be didelių diskusijų! 

Ignalinietė Liudmila Čemakina pasakojo, kad Ignalinos miesto kapinėms reikia investicijų, kad jas būtų gyventojams lankyti ir patogu, ir prasminga. Remonto reikalauja tvora, trūksta suolelių pagyvenusiems žmonėms pailsėti ir kitų infrastruktūros elementų. Ignalinietė sakė, kad daug kartų kreipėsi į miesto seniūniją ir rajono savivaldybę (daugiausia į buvusią jau ir į šią valdžią), bet niekas nieko nežada daryti. Sakė, šiems metams pinigų nėra, o ar kitiems bus suplanuota, taip pat nežinia. 

Dar vienas skambutis į redakciją pakvietė prisiminti tradicijas mūsų kraštuose ir paragino gerbti protėvių atminimą.

„Kai kuriuose Dzūkijos kaimuose per Vėlines vėl organizuotos iškilmingos eisenos į kapus, giedotos giesmės, degė laužai, melstąsi. Klausantis tokių dalykų per televiziją tiesiog suspaudžia širdį… Mūsų jaunystės ir vaikystės laikais juk tokios Vėlinės buvo ir mūsų krašte. Gal per mažai organizatorių ir įkvėpėjų, kad grąžintume senąsiais tradicijas į ryčiausius Lietuvos kampelius, kad Vėlinės vėl taptų visuotinėmis?.. Daugiau aktyvumo privalėtų rodyti mokyklų bendruomenės, įtraukdamos moksleivius į konkrečias ir prasmingesnes veiklas, nebijoti užmirštų ar apleistų kapų tvarkymo prieš tokias metines šventes, kada kitokiu turiniu atsiskleidžia žmogaus gyvenimo prasmė. Aktyviau prie tokių bendruomenės švenčių galėtų prisidėti ir dvasininkija. O iškilmingas ir santūrus visos bendruomenės dalyvavimas stipriau įtakotų jaunimo dvasinei brandai“, – teigė kraštietė Albina (redakcijai pavardė žinoma).

Pokalbius užrašė Sigita