Skip to content

Švaros ir picų diena Daugėliškyje

Lina RAGINYTĖ

Sakoma, kad jei pagalvoji apie blogus dalykus, bet jų nepadarai – gauni vieną gerą atpildo tašką. Jei pagalvoji apie gerą darbą, bet jo nepadarai, bet jo taip pat nepadarai – gauni vieną gerą atpildo tašką. Bet jei pagalvoji apie gerą darbą ir jį padarai, gauni nuo septynių iki septynių šimtų gerų atpildo taškų. Kitaip tariant, vien žmogaus ketinimas jau yra mažas žingsnelis link laimės ir džiaugsmo. 

Daugėliškio krašto bendruomenės pirmininkė Indrė Gruodienė senokai ketino ir buvo pažadėjusi bendruomenės vaikams suorganizuoti Picų dieną. Tepraėjo metai, ir išaušo lauktoji diena. Šeštadienio rytas Daugėliškio krašto vaikams prasidėjo neįprastai. Susirinkę prie bendruomenės kiemelyje pasiskirstė darbus: vieni ėjo į talką daugėliškietei Valerijai tvarkantis aplinką, o kiti šlavė, krovė malkas ir kitus buities darbus dirbo pačiame bendruomenės kieme. 

Šiokią tokią netvarką kieme padaro paukščiukai ir katinukai. Vieni išlesa grūdus ir primėto pilną kiemą lukštų, o kiti nagučiais išpešioja šiltinimo medžiagas, laipiodami šildytis į bendruomenės namų pastogę. Tai ir yra draugystė! 

Baigę tvarkytis dar visi spėjo susibėgti ir pasvajoti… Bendruomenės vadovė, kurdama ateities planus, kvietė prie visiems į bendrą katilą sumesti savo mintis. Vaikai dalinosi mintimis, ko jiems trūksta Daugėliškyje, apie ką svajotų, dėl ko jiems čia gera gyventi ir kokiais darbais bei veiklomis galėtų prisidėti. 

Netrukus kieme suburzgęs automobilis patraukė visų dėmesį, nes iš jo išlipo ŠEIMOS VIRTUVĖS komanda – Aurelija ir Modestas bei mažasis jų pagalbininkas, nešini padėklais su įvairiais maisto produktais. 

Iš pradžių Aurelija ir Modestas jaunimui atskleidė picos kilmės ir gamybos paslapčių, o paskui jau po du poromis leido prie stalų ir mokino kiekvieną savo rankomis pasigaminti picą. Aurelija mikliai jas pašaudavo į kieme besikūrenančią krosnį, o tada visi ragavo ir mėgavosi kaskart kitokiu skoniu. Kol vieni gamino picas, Modestas jaunimą viliojo virtualiomis kelionėmis po pasaulio žemynus ir jų kulinarinius atradimus. Pabuvojo vaikai šalyje, kurioje atsirado Cezario salotos, juodasis auksas, aptarė 500 rūšių makaronų, sužinojo, kaip auginami ryžiai ir kodėl Vokietija laikoma dešrelių „gimtine“. Žinių – nors vežimu vežk! Galiausiai visi sutarė, kad ant lietuvio stalo turėtų puikuotis ne bulviniai patiekalai, nes bulvė yra atvežtas svečias, o žvėrienos, laukinių ančių, fazanų bei ropučių ir kitų daržovių, grūdų lietuvių protėvių patiekalai. 

Pagaminta ir suvalgyta 14 picų, o desertui – daugėliškietės Jolantos iškepti keksiukai su vyšniomis. 

Smagi, naudingai ir prasmingai praleista diena. Viskas prasideda nuo ketinimų.  

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje