Rudenį, užgesus švytėjimui gamtoje ir sutrumpėjus dienai, dažniau nukreipiame žvilgsnius į dvasinės šviesos paieškas. Muzika, dailė, fotografija, literatūra tarsi daugiau aprėpia gyvenimo kasdienybės ir žadina glūdinčius meno kalbėjimus mumyse. Pasaulio gausmas linkęs stumtelėti žmogų nuo savęs link idėjų – būti gražiausiu, geriausiu arba mylimu. Tuomet pamirštame save. Meno kalba primena tikrovę, liečia širdį, grąžina jausmus. Su rudenio virsmu atkeliauja kitimai į kuriančio žmogaus aplinką. Vis mažiau pasirodanti saulė danguje jau veda į kitokias spalvas bei skaidrumas kraštietę dailininkę Nijolę TRINKŪNIENĘ. Dar žavėdamasi auksinių lapų dvelkimu, ji jau įžvelgia kitaip alsuojantį tolumos mėlį ir pastebi  kitimus medžių kamienuos, regi ryškėjančią jų grafiką. Menininkė dažnokai gamtos vaizdus įamžina fotoaparatu, bet ne visos gražios akimirkos gula į drobes, tampa jos jutimų visuma. Po vasaros, prabėgusios pleneruose ir parodų pristatymuose, ruduo neša Nijolę į kitokias kūrybos bangas – norisi pamegzt, pavelt… Bet liautis tapius jinai negali! 

„Ruduo – savotiškas tylos metas. Palengva gimsta mintys, kad vėl reikia edukacinių užsiėmimų vėlimo, mezgimo tematika. 

Tapybai labai svarbi šviesa, o rudenį jos mažai. Jei vasarą „stačia galva“ neriu į užburiantį žydėjimą, negaliu atsitraukt nuo gamtos grožio, ruduo kitoks… Visa aplinkoje apmiršta, apsunksta, prityla. Akys dar ieško ryškių spalvų, sugauna svarbias detales, bet metų laikas kuria savo nuotaikas. Jau nueinančių spalvų skambesyje vis ieškau šviesos ir grožio. Tarsi mintimis kloju sau kelią. Negaliu netapyt, veikia nenusakoma trauka ir begalinis noras išsakyti pasaulio žavesį spalvomis, pajautimais, išgyvenimais.

Rudenį būtinai skaičiuoju derlių – prisimenu vasaros plenerų įspūdžius, gimusius darbus, parodas, susitikimus su kolegomis, visas neužmirštamas akimirkas. Šiais metais naujai atradau vyšnių žydėjimą, o Tverečiuje vykusio plenero metu, Dalios Pajedienės darželyje sužavėjo piliarožės. Neišdildomą įspūdį paliko Kirdeikių bažnyčia, stovinti ant ežero kranto ir visoje aplinkoje ten tvyrojusi palaima bei ramuma. Plenerai dailininkui vasarą tampa tikra sielos atgaiva, įkvėpimo šaltiniais.

O su kiekvienais naujais mokslo metais grįžtu prie pedagoginio darbo, įsitraukiu į vaikų ir jaunimo šurmulį, stebiu kūrybinius procesus, džiaugiuosi atradimais, talentais. Bet sielą ir širdį raminu tapydama… Tiesiog negaliu netapyt, į spalvų pasaulį veda begaliniai stiprus noras ir jausmas“, – teigė dailininkė, mėgindama įvertinti asmeninio kūrybinio kelio ypatumus.

Jau daugelį metų Nijolė Trinkūnienė stebina savo gerbėjus kūrybiniu potencialu ir visa saviraiškos jėga. Praėjęs pavasaris, vasara ir ruduo taip pat lieka praturtinti jos talentu. Ne viena dešimtis nutapytų drobių keliavo per Lietuvą asmeninėse ir grupinėse parodose, džiugino lankytojus, ir garsino Ignalinos kraštą. Molėtų rajone, Balninkų miestelyje įsikūrusiose „Kaimynystės namų“ erdvėse vasarą veikė Nijolės darbų paroda, jos darbai džiugino Dapkūniškių bendruomenės narius, sutiko lankytojus Girsteitiškyje. Visą rugsėjį Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje uteniškiai lankė dailininkės pristatytą tapybos darbų parodą „Gimtinės spalvų palytėta“. Daug naujų tapybos darbų menininkės kūrybos gerbėjai galėjo rasti bendrose parodose – Utenos krašto muziejuje pristatyti Kirdeikiuose vykusio plenero darbai, kurie tęsė kelią į Sudeikius, vėliau į Anykščiuose veikiantį sakralinio meno centrą – Angelų muziejų. Su Visagino menininkų klubu „Kvadratas“ Nijolės drobės keliavo į Zarasus ir Visaginą. O visą menininkės kūrybinį judėjimą net sunku nusakyti – įvairi jo geografija, atstumai, skirtingos patirtys. Ką čia pridursi?.. Menas lieka kūrėjo slėpiniu, nenusakoma įtaiga lankytojui ar žiūrovui, dažniausiai skelbiančią gėrio ir grožio triumfą, nešančią kūrėjo tiesos triumfą. Visi žodžiai, skirti tapybai ar muzikai, nublanksta mūsų tikrovėje, pristinga jėgos vertinimuos, gelmės pajautimuose. Nijolės drobėse toliau žydi visos pievų gėlės, šviečia Visagalio ranka mums dovanotos gamtos ir visatos spalvos, nepaliaujamai ir nenugalimai karaliauja Meilė.

Autorė dėkoja už dialogą.

Nuotraukos iš asmeninio N. Trinkūnienės albumo.