Skip to content

Pasidairius po saulėtą ir karštą Egiptą

Pranas ZUBRICKAS

Lapkričio 4–11 d. aš su žmona Danute, sūnus Mantas su žmona Gintare ir jos mama Rita apsilankėme Egipte, Hurgadoje, jos pietinėje dalyje. Gyvenome prabangiame viešbutyje ,,Gravity“. Jis bene naujausias, pradėtas statyti 2019 m. prie Raudonosios jūros. Galima buvo visas dienas praleisti vietoje, kur apstu įvairiausių pramogų. Bet pasirinkome aktyvų poilsį, kad labiau pažintume Egiptą. 

1.

Pirma ekskursija buvo į Luksorą, esantį už 300 km. Tai viena įžymiausių vietų, kadaise buvusi Egipto sostinė. Reikia pasakyti, kad ten jokių piramidžių nėra, bet yra tai, ko nerasi jokiame kitame pasaulio kampelyje. Prieš pasiekiant  Luksorą, apie 50 km važiavome Kenos miestu, kuriame dauguma gyventojų verčiasi žemdirbyste, tai matėme abiejose asfalto pusėse. Kairėje pusėje važiavome lygiagrečiai palei vergų nuo Nilo iškastą kanalą, kuris aprūpina vandeniu visus laukus. Apie 98 proc. gyventojų gyvena palei Nilo upę, 13 proc. užsiima žemdirbyste. Nilo upės ilgis – 6650 km, teka per dešimt Afrikos valstybių. Galutinė atkarpa Egipte – apie 1500 km, o įteka Nilas į Viduržemio jūrą netoli Aleksandrijos. Vien upės delta užima plotą, lygų trečdaliui Lietuvos. Tuose laukuose daugiausia matėsi cukrašvendrių plantacijos, dar ten auginami tropikų vaismedžiai, finikinės palmės, daržovės, medvilnė. 

Atvykus į Luksorą, pirmiausia buvome nuvežti į parfumerijos fabriką, kuriame iš natūralių žaliavų gaminama apie 50 rūšių įvairių kosmetikos gaminių. Po to buvo aplankyta keramikos gamykla, kur iš įvairių uolienų, mineralų gaminami juvelyriniai gaminiai. Meistrai parodė, kaip primityviu rankiniu grąžtu išgręžiamas dirbinio vidus. Vėliau persikėlėm laivu į kitą Nilo krantą papietauti prie švediško stalo. Nusileidęs prie upės, įmerkiau rankas į Nilo vandenį, nes nuo vaikystės buvo svajonė kada nors pamatyti Nilą. Prisiminiau jau vaikystėje žinomą dainelę: ,,Ten kur teka upė Nilas, ten gyvena krokodilas…“ Nustebino gana skaidrus Nilo vanduo, nes buvome ne polaidžio metu. 

Pasistiprinę, nuvykome į Luksoro šventyklą, kuri nuo 1979 m. įtraukta į JUNESKO pasaulio paveldo sąrašą, kaip menanti senovės Egipto istorinį laikotarpį, kai valdė 18–22 faraonų dinastijos (išties jų buvo net 30). Šventykla buvo statoma ir plečiama net 260 metų. Pradžioje, einant į Luksoro šventyklos kompleksą, iš abiejų pusių pasitinka sfinksų avingalvių alėja, o dešinėje, pro Karnakos šventyklą, priešais stovinčias Ramzio II skulptūras ir obeliską, patekome į šventyklos vidaus kiemus. Ten įspūdingo dydžio kolonos, ant kurių daugybė hieroglifų, pasakojančių apie faraonų gyvenimą, jų žygdarbius. Priėję prie šventojo skarabėjaus (vabalo) skulptūros, ėjome ratu, reikėjo sugalvoti norą, kuris būtinai išsipildys. Reikėtų priminti, kad hieroglifų raštą 1822 m. iššifravo prancūzų mokslininkas Šompolionas. Iš daugelio faraonų, valdžiusių Egipto karalystę, bene garsiausias (šalia Tutanchamono) yra Ramzys II. Luksoro šventyklos teritorijoje buvo surinkęs apie 20 000 karių mūšiams prieš hetitus. Turėjo dvi pagrindines žmonas – Nefertarę ir Izetę. Jis turėjo ištisą moterų haremą (net dukrų), nuo kurių per 67 valdymo metus susilaukė 50 sūnų ir 54 dukras. Žinoma, visko išpasakoti, kokį įspūdį palieka Luksoro muziejus po atviru dangum senovės Egipto istorijoje, neįmanoma. Belieka stebėtis, kad daugiau nei prieš 3 tūkst. metų talentingi architektai, statybininkai, vadovaujami  faraonų, sukūrė tokius grandiozinius statinius, kad dabar ir su šiuolaikinėmis technologijomis būtų ne taip lengva tai pastatyti. 

Po ekskursijos po Nilo Luksorą, vadinamą gyvąją dalmi, persikėlėme į dešinįjį Nilo mirusiųjų krantą, kur yra faraonų ir kitų kilmingųjų kapavietės. Smiltainio aukštumose, kur labai sausa ir karšta, tuneliuose kelis kilometrus tęsiasi kapavietės. Įspūdingiausias Karalienių Slėnyje esantis Nefertarės, pagrindinės Ramzio II žmonos kapas, išpuoštas spalvotais ornamentais ir hieroglifais. 

2.

Po šios ekskursijos plaukėme Nilu į vieną iš salų, kurioje yra tropinių vaismedžių giraitė ir mini zoologijos sodas su kelių gyvūnų rūšių kolekcija. Buvo galima paglostyti mažą Nilo krokodiliuką, o baseinėlyje pamatyti jo mamą. Pirmiausia mus pavaišino mūsų akivaizdoje išspaustomis cukranendrių sultimis. Beje, jos labai skanios, ne prastesnio skonio nei mango sultys. Buvome pavaišinti įvairiais tropikų vaisiais. Grįžome laivu atgal, iš kur buvo išplaukta. Beje, Nilo pakrantės pasirodė gana užterštos plastiko šiukšlėmis, o tarp jų matėsi nemažai plaukiojančių vandens paukščių rūšių, kurias iš toli buvo sunku atpažinti. Užsiminus apie paukščius, jų rūšių ties Nilo upe nedaug matėsi, keletą kartų praskrido šelmeninės kregždės, viešbučio teritorijoje dominavo naminiai žvirbliai, pilkosios varnos ir baltosios kielės. Grįžtant, gido, vardu Usama (vos ne Osama Binladenas), paklausiau ar galima užsieniečiui pirkti žemės prie Nilo ir kokia kaina. Sako laisvai, 1 km2 – tūkstantis dolerių. Mintyse perskaičiavau, kad 1 ha kaina būtų 10 milijonų dolerių. Pardavus 1 ha žemės, visai šeimai ir anūkams pinigų, ko gero, užtektų šimtui metų, liktų ir lėktuvui nusipirkti, nes ten minimalus atlyginimas yra apie 100 eurų, o vidutinis – truputį daugiau nei 170 eurų. Aišku, kad ką kalbą gidai, dar ne viskuo galima patikėti. Bet matėsi, kaip valstiečiai (felachai) savo laukeliuose žemės ūkio darbus atlieka asilų pagalba, neretai kirsdami kelią prikrautais cukranendrių stiebų mini vežimais, kuriuos tempia asilai ir taip trukdo intensyviam eismui kelyje. Išvyka buvo puiki, tik nepasisekė trims mūsų šeimynėlės nariams, kuriems dėl maisto sustreikavo pilvai, tad į Luksorą keliavome dviese.

3.

Kita išvyka – safaris į dykumą, į beduinų gyvenvietę, kurią, mūsų akimis žiūrint, nežinau kas taip galėtų pavadinti. Stačiakampis gardas, pridengtas palmių lapais. Prie mūsų buvo kepamas paplotėlis ant geležinės ,,viryklės“, kūrenant kupranugario sudžiūvusiu mėšlu. Paragavus, ,,blyno“ skonis man patiko. Ir žinoma, kaip be kupranugarių jojimo atrakcijos. Buvome pavaišinti beduiniška arbata. Nustebino, kai sužinojome, kad apie trečdalis beduinų yra kurti dėl nepriežiūros vaikystėje (dėl vėjo, smėlio audrų). Kas dar krito į akis, beduinai gana gražiai atrodo, itin vyrai, kurie, sakyčiau, galėtų ir modeliais dirbti. Kai vėl grįžome į stovyklavietę, po instruktažo (apsigaubus galvas skarelėmis) prieš saulėlydį laukė pasivažinėjimas po dykumą kvadraciklais ir džipais. O vakarėjant, prie švediško stalo vakarienė ir meninė programėlė – šokėjos pilvo šokis ir įspūdingas žonglieriaus pasirodymas su degančiais fakelais. 

Per laisvą dieną buvo įskaičiuota ir pažintinė kelionė po Hurgadą. Ekskursiją vedė lietuvė kaunietė Ieva, Hurgadoje gyvenanti jau 7-erius metus. Aplankėme įspūdingą mečetę, žuvų turgų ir prekybos centrą, kur kainos fiksuotos, tad nereikia ilgai ir įkyriai derėtis, įsigijome suvenyrų. Mieste, kuris jūros pakrante tęsiasi dešimtis kilometrų, matėsi daug statomų  pastatų. 

4.

Kitą dieną laukė paskutinė išvyka į Raudonosios jūros salą stebėti koralų ir žuvų paviršinį nardymą. Tai labiausiai patiko sūnui Mantui, kuris mėgsta nardymą, matė ir plėšriąsias murenas. Gerus nardymo įgūdžius rodė ir Gintarė. Jūroje gyvena daugiau nei 1200 žuvų rūšių, 200 koralų rūšių, sunku patikėti, bet ir 44 ryklių rūšys. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo, kai šių metų birželyje buvo užpultas ir ryklio sudraskytas rusų turistas. O prieš keletą metų ryklys nukando koją turistei iš Visagino. Pasistiprinę saloje prie švediško stalo, laivu grįžome į Hurgadą, į savo puikų „Gravity“ viešbutį, kurį visiems patarčiau užsisakyti nakvynę. 

Baigiant, mane, kaip pirmą kartą įžengus į Afrikos žemyną (Egiptą), daug kas stebino. Bet liūdino faktas, matant tiek daug elgetaujančių, prašančių išmaldos (bakšišo) vaikų, bet tai daugumos arabų šalių gyvenimo norma. Negaliu nepaminėti, kad Egipto keliuose didžiulis chaosas: miestuose praktiškai nėra šviesoforų, judėjimas vyksta kaip kas nori, per gatvę einama, kur kas sugalvoja, nėra kelių policijos, tik vietomis ,,gulintys policininkai“ ir postai, keliaujant tarp miestų. Galvoju, kad esant tokiai netvarkai 120 milijonų gyventojų turinčioje šalyje, avarijų ir netekčių turėtų būti bent 50 kartų daugiau, nei Lietuvoje, bet, ko gero, nesiekia ir poros kartų milijonui gyventojų. Kai pas mus bandoma viską sukišti į įstatymus, reguliuoti visus gyvenimo ir veiklos veiksmus, kur sveikam, psichiškai normaliam žmogeliui ir taip aišku, kaip elgtis normaliose situacijose, darosi nejauku. Kuo daugiau visokių įstatymų priimama, tuo daugiau jų ,,trūksta“, tai sergančios visuomenės požymiai. Taigi, reikėtų seimūnams dažniau pasidairyti po platų pasaulį (žinoma, už savo pinigus). 

Viso Egipto per savaitę nepamatysi, tikrai bus noras dar į jį sugrįžti (tai sostinė Kairas su 20 mln. gyventojų, garsiosios piramidės, kruizas Nilu). Kaip rašė Herodotas, ,,kas nematė Egipto, nematė pasaulio“. Kai pas mus taip anksti beldžiasi žiema, Egipte saulėta ir ,,lietuviška vasara“ su 30-ties laipsnių šiluma. Ir kviečia, kas dar nebuvote, nuvykti pailsėti ir nusikelti į tuos laikus, kai mes dar gyvenome medžiodami ir rinkdami gamtos gėrybes, o Egipto faraonai jau statė įspūdingas piramides, šventyklas, viską užrašydami hieroglifais į papirusus ir ant statinių.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje