Būdavo, paskelbia „teisingiausias pasaulyje tarybinis teismas“ nuosprendį ir už „socialistinės nuosavybės grobstymą“ siunčia kokius nors piliečius už grotų. Čia pat teismo salėje uždedami antrankiai, ir milicininkai išsiveda nuteistuosius.

Po to, jeigu byla garsesnė, tai yra, pavogta buvo daugiau, šį vaizdelį buvo galima išvysti kino teatre, prieš filmą rodomame žurnale.

Dabar, kai teisiama už „politinę korupciją“, kitaip tariant, už politikų papirkinėjimą, nuteistiesiems duodamos trys dienos, per kurias jie turi prisistatyti į policiją, kuri nugabena juos į atitinkamą įkalinimo įstaigą.

Politinė korupcija – tai toks dalykas, kaip aš suprantu, kai politikai susitaria su suinteresuotais asmenimis dėl atitinkamo atlyginimo už suteiktas paslaugas ir priima tiems suinteresuotiems asmenims naudingus įstatymus. 

Kai pažiūri, kokie įstatymai „kartais“ priimami, kyla įtarimas, kad jeigu už visus kažkam naudingus., o gal tiesiai pasakius – „nupirktus“ sprendimus būtų sodinama, Seime atsirastų nemažai laisvų vietų. 

Bet nelabai greitai. Kiek ši „Masiulio ir kompanijos“, kaip dažniausiai žmonės vadina, arba, oficialiai, „MG-Baltic“ politinės korupcijos byla, truko? Šešerius metus. 

Iš pradžių penkerių metų prireikė, kol Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad visi kaltinamieji nekalti. Po to dar septynis mėnesius, čia jau tikrai nedaug, prireikė Apeliaciniam teismui, kad tris kaltinamuosius pasiųstų už grotų. 

Man labiausiai patiko dabar jau nuteistųjų (jų advokatų?) aiškinimas, kad pinigai kažkokio alkoholinio gėrimo  dėžutėje buvo paskola. Juk visiškai suprantama, kad jeigu nori žmogui duoti paskolą, tai iš pradžių išgeri, o paskui pinigus duodi, nes blaivam greičiausiai būtų gaila tokiomis sumomis švaistytis.

Anksčiau piliečiai visko išsigalvodavo, kad tik valstybę apsukti. Iš valstybės vogti lietuviui buvo ne nuodėmė. Prisimenu, sėdėjome kartą su kaimynu, tai šis padūsavo: „Anksčiau geriau buvo, iš kolchozo vogti buvo galima, o dabar iš ūkininko nepavogsi“.

Žmogus tai pasakė, įpusėjus antrą butelį, vadinasi, „iš dūšios“, tad tikėti jo nuoširdumu galima.

Įpratimas vogti iš valstybės, atrodo, persidavė su krauju vaikams ir anūkams. Vagiama ir iš valstybės, ir iš žmogaus, maža kas pasakys, kad iš žmogaus nepavogsi. 

Pasakojo per televiziją vienas dainininkas. Turi restoraną, tai dirba jame pats su žmona, nes priešingu atveju, jeigu ką nors samdysi reikalus tvarkyti, restoranas ilgai neišsilaikys. Kiek buvo atvejų, kai dainininkai restoranus atidarinėjo? Neilgai išsilaikė, bankrutavo.

Įsivaizduojate, Lietuvoje neįmanoma rasti sąžiningo žmogaus. Tiesą sakant, kai pasiskaitai, kas užsieniuose darosi, tai ten irgi restorano savininkas pats visus piniginius reikalus tvarko. Visur visi vagia?

Apskritai kyšininko vadinti vagimi tarsi ir negalima. Iš tikrųjų, kam vogti, jeigu tau ir taip atneša?

Penktadienį visi trys nuteistieji, pagal abėcėlę, – Vytautas Gabšys („Darbo partijos“ atstovas, 4 metai ir 6 mėnesiai kalėjimo), Raimondas Kurlianskis (buvęs koncerno „BMG Baltic“, dabar „MG Grupė“, viceprezidentas, 6 metai kalėjimo) ir Eligijus Masiulis (liberalas, 5 metai ir 6 mėnesiai kalėjimo) prisistatė į policiją ir buvo nugabenti į Kauno kalėjimą. 

Žurnalistai operatyviai parodė per TV jaudinančius nuteistųjų atsisveikinimo su šeimos kadrus.

Taškas? Anaiptol. Dabar bylos imsis Aukščiausiasis teismas. Kiek jame pragulės byla – na, tikrai ne penkerius metus, kaip Apygardos teisme. Koks bus galutinis nuosprendis?

Prisimenu, kadaise, kai E. Masiulis buvo sučiuptas su kyšiu, sakyta. kad pinigai buvo paslėpti viskio dėžutėje. Dabar jau skaičiau, kad ta paskola buvo įdėta į „Stumbro“ gamyklos „Tūkstantmečio“ degtinės butelį.

Buvo tokia išleista – kaip vadinta, vienetinės serijos degtinė „Millenium Lituae“. Kaip ten bebūtų, net tokia degtinė, žinia, pigesnė už gerą viskį. Ar tai netaps lengvinančia aplinkybe? 

DELFI nuotr.