Baltų genčių pasienio apsauga buvo minima jau X a. Apie pasienio apsaugą užsiminta Kvedlinburgo analuose 1009 m., kuriuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Iki šių dienų daugelį intriguoja gynybinis pylimas netolimame Švenčionių ir Ignalinos rajonų paribyje, Reškutėnuose (dėkojame jo funkciją pagarsinusiai mokytojai Viktorijai Lapėnienei ir įprasminusiam archeologui dr. Algirdui Girininkui). Iki šių dienų žinoma ir tai, kad nuo piliakalnių apie artėjantį priešą buvo informuojama uždegant laužus, iki šių dienų įdomi Krikonių, Rėkučių, Ginučių ir kt. (pavadinimų kilmė: kelti triukšmą, ginti…). Juolab, kad dabartinė Ignalinos krašto muziejaus vadovė teigė, kad pirmieji žmonės į šį kraštą atėjo mūsų puse… visaginietis Laimonas Abarius muziejui yra padovanojęs Visagino (Rimšės) žemėse rastą senovinį monetų lobį…

Valstybės sienos priedangos būriai, saugoję valstybės sieną ir muitines, atsirado XIII a. Pasienyje buvo įrengta Nemuno pilių sistema, ją vėliau sutvirtino Didysis Kunigaikštis Vytenis. Jis organizavo sistemingą ir nuolatinę valstybės sienų apsaugą. Pietinį LDK pasienį saugojo Gardino ir Naugarduko pilys. Šiaurinės LDK sienos, pasienio pilių ginamos nuo Livonijos ordino puolimų, ėjo pagal dabartinės Lietuvos ir Latvijos sienos ribas. Pasienio pilyse nuo XV a. pabaigos budėjo šauktiniai ir vietos ar užsienio samdinių algininkų (lenkų, vokiečių, vengrų) įgulos. Iki XVII a. pabaigos valstybės rytines ir pietines sienas saugojo totorių vėliavos ir kazokų šimtinės. LDK (nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublikos) pasienį saugojo šauktinės ir samdomos kariuomenės daliniai pilyse ir tvirtovėse. 

1795 m. LDK siena tapo vakarine Rusijos imperijos siena su Prūsija. Prie šios sienos buvo steigiamos Rusijos muitinės, joms pavaldžios buvo pasienio sargybos, kurių veiklą reglamentavo karinis statutas. Nuo 1893 m. buvusios LDK sieną su Rytų Prūsija saugojo Rusijos imperijos finansų ministerijai pavaldaus pasienio apsaugos korpuso 6-oji Tauragės ir 7-oji Virbalio brigados. Jos 1915 m. kartu su Rusijos imperijos kariuomene pasitraukė į Rytus. 

1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba dar neturėjo. Pirmieji į Lietuvą jau 1918 m. pradžioje grįžo generolas J. Kubilius, karo gydytojas papulkininkis Vl. Nagevičius, papulkininkis S. Nastopka, karininkai K. Škirpa, M. Velykis, P. Ruseckas ir kiti. 1918 m. gegužės 15 d. Lietuvos Taryba pavedė pulkininkui J. Kubiliui pasirūpinti lietuvių karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėnesį įsteigta Apsaugos komisija, vadovaujama S. Šilingo, organizavo lietuvių karininkų grįžimą. Kiekvienoje iš 12 Lietuvos sričių nutarta suorganizuoti savisaugos būrius. 

1918 m. spalio pabaigoje Vilniuje pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, bet vokiečiai neleido jų apginkluoti. Lietuvos kariuomenę ėmėsi organizuoti iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai. Karininkų iniciatyva jau lapkričio 1 d. Vilniuje, vadovaujant Vincui Grigaliūnui-Glovackiui, Lietuvos Tarybos pastato rūsyje imtas kurti I-asis pėstininkų pulkas. Lapkričio 11 d. ministru pirmininku ir apsaugos ministru tapęs Augustinas Voldemaras (gimęs Dysnos kaime) manė, kad pirmiausia reikia sukurti policiją tvarkai šalies viduje palaikyti. Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę. 1918 m. lapkričio 23 d. premjeras A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas J. Galvydis-Bikauskas paskirtas I-o pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas J. Kubilius – štabo viršininku. Lapkričio 23-oji dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena. Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919 m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Vyriausybė persikėlė į Kauną. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje. Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. 1919 m. sausio 25 d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas pulk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919 m. kovo 1 d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o kovo 5 d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo. Lietuvos kariuomenės vadas – generolas Stasys Raštikis, pradžios mokyklą baigęs mūsiškiame Dūkšte, progimnaziją – Zarasuose (jo motinos kapas – Senojo Dūkšto kapinaitėse).

Nepriklausomoje Lietuvoje valstybės siena ne kartą keitėsi, todėl keitėsi ir jos apsauga. 1918–1919 m. valstybės sieną saugojo ginkluotos muitinių sargybos, nepriklausoma policija, buvo ir nesaugomų valstybės sienos ruožų. Nuo 1920 m. Lietuvos ir Vokietijos sieną pradėjo saugoti I pasienio pulkas, sieną su Latvija nuo 1922 m. – II pasienio pulkas, nuo 1923 m. sienos su Vokietija apsaugą perėmė valstybinė policija. 1923 m. iš 3 pėstininkų pulkų ir 1 pasienio pulko buvo suformuota Pasienio apsaugos divizija. Ji perėmė visą (išskyrus sienos su Vokietija) valstybės sienos apsaugą. Nuo 1924 01 01 valstybės sienos apsauga rūpinosi Pasienio policija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Valstybės sienos apsauga buvo suskirstyta į barus, kurie sutapo su apskričių ribomis. Sienos apsaugos būdai su kiekviena gretima valstybe buvo skirtingi. Lietuvos ir Latvijos ekonominio gyvenimo sąlygos mažai skyrėsi, todėl sienos apsauga buvo minimali: 576 km ilgio sieną saugojo 200 pasieniečių. Sausumos siena su Vokietija ėjo Šakių ir Vilkaviškio apskritimis ir beveik nesikeitė daugiau kaip 500 metų, bet buvo pagrindinis kontrabandos kelias. Valstybės sienos su Lenkija apsauga buvo sudėtingiausia, nes iki 1920 m. pabaigos, kol buvo nustatyta neutralioji linija, vyko ginkluoti susirėmimai. 1923 m. nustatyta demarkacijos, 1929 – administracijos linija. Šiame valstybės sienos ruože buvo neramu iki 1939 m., kol Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Tokia Lietuvos valstybės siena išliko iki 1940 m. SSRS okupacijos, kai pasienio policijos pareigūnai buvo atleisti arba represuoti, valstybės sienos apsaugos sistema suardyta, o sieną su Vokietija ėmė kontroliuoti SSRS kariuomenė. Po II-ojo pasaulinio karo tuometinė Sovietų Sąjungos valdžia saugojo tik dabartinę Lietuvos sieną su Lenkija. 

Tolesnę istoriją stebėjote jau savo akimis ar girdėdami senelių pasakojimus.