Skip to content

Žvilgsnis į bendruomenes: sueižėjusių veidrodžių atspindžiai

Lina RAGINYTĖ

Kai žmogus parklumpa, dažniausiai bėda suverčiama jam pačiam. O kaip pavadinti situaciją, kai gerų ketinimų vedini valdininkai patys atveria Pandoros skrynią? Juk jei niekur nelendi, nieko nedarai, tai ir problemų bei galvos skausmo mažiau. 

Pirmas žingsnis

Lapkričio 23 d. pirmą kartą rajono istorijoje rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, jo patarėja Indrė Gruodienė bei rajono savivaldybės administracijos direktorius Vidas Kreivėnas susitiko su rajono kaimiškųjų bendruomenių lyderiais. Susitikime taip pat dalyvavo ir savivaldybės vyr. finansininkė Regina Gudelienė bei juristė Edita Rastenienė, kultūros specialistė Rasa Juodagalvienė, Ignalinos rajono kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė, Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Sekonienė bei svečiai – Regina Lisauskienė, Ignalinos Trečiojo amžiaus universiteto (ITAU) vadovė bei MB Šeimos virtuvės direktorius Modestas Krisiūnas ir IRVVG atstovė Giedrė Žilėnienė. 

Nelygybė

Į bendruomenes kreipęsis L. Ragaišis be pompastikos pasidžiaugė jų aktyviu dalyvavimu ir puikia konstruktyvaus bei produktyvaus bendradarbiavimo pradžia. I. Gruodienė trumpai prisistatė bei pateikė jau apčiuopiamus veiklos rezultatus. „Šio mūsų susitikimo tikslas – pasilabinti su kaimynais, susipažinti, pristatyti vykdomas veiklas, problemas, lūkesčius, išklausyti savivaldybės administracijos specialistų patarimų ir įžvalgų. Pasidomėjau situacija kaimyniniuose rajonuose. Švenčionyse veikia 28 bendruomenės, Zarasuose – 27, o mūsų rajone – 21 kaimo bendruomenė. Vienos bendruomenės labiau aktyvios, matomos, kitos – mažiau. Smagu, kad oras neįbaugino ir tokį žiemišką vakarą susirinko net 14 bendruomenių atstovai“, – sakė I. Gruodienė.

Kultūros centro ir bibliotekos atstovės akcentavo ir pritarė, kad renginiai kaimuose turi būti organizuojami kartu su bendruomenėmis, suteikiant jiems geresnę kokybę. „Apvažiavau beveik visus IRKC padalinius, pamačiau labai įvairių ir skirtingų situacijų. Žmonės organizuoja daug renginių, gal net per daug. Mano galva, jų turėtų būti gerokai mažiau, bet išgryninti, palikti patys įdomiausi ir unikaliausi, pritraukiantys žmones net ir iš svetur. O bendruomenių vakaronės, pasisėdėjimai su rankdarbiais – nėra renginiai, tai – jaukios ir vienijančios bendrystės, kurių metu gimsta gražios idėjos“, – sakė A. Sieliūnienė, ragindama visus drąsiai kreiptis su mintimis, pasiūlymais. 

Ignalinos trečiojo amžiaus universiteto vadovė Regina Lisauskienė pristatė galimybę kaime gyvenantiems senjorams dalyvauti įvairiose veiklose, gal net ir dirbant nuotoliu. G. Žilėnienė ragino jungtis į IRVVG komandą, tapti nariais ir kurti projektus, padėsiančius įgyvendinti svajones. 

Susitikime buvo kalbėta apie projektų finansavimą ir dažniausiai daromas klaidas, apie galimybę organizuoti mokymus bendruomenių nariams. Bendruomenių nariai taip pat tikisi pagalbos, laiku gaunant informaciją apie įvairius fondus, finansuojančius NVO veiklas. 

Bene daugiausiai galvos skausmo bendruomenės patiria dėl finansinių ataskaitų tvarkymo, nes iškart susiduriama su darbo užmokesčiu žmonėms ir dėl patalpų veikloms. Dalis rajono bendruomenių įsikūrusios seniūnijų centruose ar didesnėse gyvenvietėse, kur veikia savivaldybės, jos įstaigų ar organizacijų padaliniai (kultūros centrai, bibliotekos). Tokioms bendruomenėms dažniausiai nėra rūpesčio dėl patalpų, nuomos mokesčių ir pan. Kita vertus, nėra jokių saugiklių, todėl kai kurių rajono bendruomenių atstovai, prisidengę bendruomenių vardu, metų metais naudoja rajono biudžeto išteklius asmeninei naudai (nuomoja seniūnijų administruojamas patalpas už asmenines paslaugas). Bet dar yra mažyčių bendruomenių, turinčių didelių svajonių, kurios susibūrę nedideliuose bažnytkaimiuose (Švedriškės) ar dar mažesniuose kaimeliuose (Krikonių). Štai tokioms bendruomenėms kur kas sudėtingiau, todėl būtina skirti daugiau dėmesio. Žmonės laikosi ten, kur esą reikalingi. Jei reikės rinktis tarp stiprios, paslaugios, darnios ir draugiškos gyvenamosios aplinkos ir kokio nors patrauklaus pasiūlymo dideliame, šaltame didmiestyje, didžioji dalis žmonių rinksis jaukią ramybę mažoje bendruomenėje. Vienas iš rajono arkliukų – vieningumas ir dėmesingumas kiekvienam (ir ne tik reklaminiuose lankstinukuose). 

Akibrokštas po akibrokšto

Gal tas bendruomenių susibėgimas ir būtų pravykęs visai kultūringai, jei ne vienas pilietis, susirinkimo pradžioje prisistatęs Kaniūkų kaimo bendruomenės pirmininku, o viso susirinkimo metu pusbalsiu visiems replikavęs, trukdęs aplinkiniams, o galiausiai kone užsipuolęs (nemaloniai ir nepagarbiai šaukė) administracijos direktorių jau kaip Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys. Nors seniūnai nebuvo kviesti į susirinkimą, šis ponas, išsitraukęs bendruomenės vadovo žiponą, praspruko į susirinkimą. Kad jau buvo leista žmonėms kalbėti apie bendruomenių skaudulius, tai jie, saugiai jausdamiesi prie rajono vadovų, ir pasisakė. „Aš esu Kaniūkų kaimo bendruomenės narė. Bendruomenės, kurios realiai seniai nėra, veiklų jokių taip pat nėra. Kaip bendruomenės vardu priimami sprendimai, jei nevyksta susirinkimai? Negana to, seniūnas A. Šakalys, būdamas ir Kaniūkų bendruomenės pirmininku, neleidžia Kaniūkų žmonių į kultūros namų pastatą, kad galėtume susiburti veikloms, vakaronėms“, – teigė moteris (vardas redakcijai žinomas). Išgirdęs tokį pareiškimą, A. Šakalys bandė moterį apkaltinti niekuo nesidomint ir neskaitant kvietimų į susirinkimus, nes bendruomenė esą renkasi. O ši atkirto esanti ne šiaip „nieko nežinanti“ narė, o bendruomenės valdybos narė. Nejau pirmininkas net nepažįsta savo valdybos narių? 

Išgirdęs apie šias gyventojų problemas, V. Kreivėnas bandė paaiškinti, kad taip net negali būti, nes viskas yra žmonių ir žmonėms. Ir tada seniūnas A. Šakalys parodė visą išmintį, nepagarbiai replikuodamas V. Kreivėnui, kad jis neleido ir neleis nei Kaniūkų žmonėms, nei Dūkšto krašto bendruomenei be įgaliojimo (koks tai dokumentas, niekas taip ir nesuprato) nei koncertuoti, nei repetuoti, nei vakaroti kultūrai skirtuose pastatuose. A. Šakalio žodžiu abejoti nėra pagrindo. Jis iš tikrųjų neleido repetuoti Dūkšto kultūros centro pastate Dūkšto krašto ansambliui, nors iš pradžių lyg buvo pažadėjęs. Žiemą pralaikė juos ilgiau nei pusvalandį už durų, vėliau pareiškęs, kad jie esą sumelavo jam repeticijų dieną, todėl jis nepaėmęs raktų. A. Šakalys neleido ir miestelyje Dūkšto krašto bendruomenei švęsti Dūkšto krašto ansamblio 30-ojo jubiliejaus. Švenčiančius ansambliečius ir svečius šventoriuje priglaudė kunigas Vytautas Pūkas. 

Nereikia būti psichologu, kad pastebėtum Dūkšto seniūnijoje komunikavimo problemas ir dirbtinį supriešinimą. Į mero kvietimą susibėgti bendruomenėms atsiliepė visos šios seniūnijos teritorijoje veikiančios NVO, tačiau visi sėdėjo taip, lyg net nepažinotų vienas kito. Kaniūkų bendruomenės pirmininkas, jis ir seniūnas A. Šakalys (tai suderinama?) – vienoje pusėje, už susirinkusiųjų rato, per kelis metrus nuo jo – Kaniūkų bendruomenės valdybos narė ir jos kolega, kraštietis iš Dūkšto. Bendruomenių rate – Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Jūratė Rudokienė, o priešingoje rato pusėje – Dūkšto krašto asociacijos „Vienybė – tai mes“ pirmininkė Jovita Petkelienė ir jos kolegė Irma. Visi atvykę kone iš vienos mažos gyvenvietės, o elgiasi taip, tarsi nepažinotų vienas kito ar priešais būtų. Įdomu, ką galvoja rajono vadovai šiuo klausimu? Visi Dūkšto ir Kaniūkų gyventojai – nuo mažiausio iki vyriausio – esantys tokie puikūs, aktyvūs ir kūrybingi – supjudyti, seniūnas per seniūnaičių rinkimus šaukia ant rajono tarybos narės, per bendruomenių susirinkimą – nepagarbiai replikuoja rajono vadovams, o kai 2023 m. lapkričio 29 d. į jį kreipėsi Dūkšto gyventojas, prašydamas neskirstyti žmonių, o išlaisvinti iš sniego gniaužtų visas gatves bei darželio teritoriją, kad vaikai galėtų išeiti pasivaikščioti, seniūnas A. Šakalys (šalies patriotas, nesigėdijantis pasidabinti medaliais) ne valstybine kalba mandagiai atšovė: „Liuboj kapriz – za vašy dengi“ (vert. Bet kokia užgaida – už jūsų pinigus). 

Paprasti kaimo žmonės vadovaujasi auksine taisykle. Nori ramybės ir tvarkos ūkelyje, stabilios ir harmoningos bandos, tada atsiradus agresoriui ar nedalūgai – su dėkingumu ir meile – panaudok jį pagal paskirtį – į sriubą ar troškinį. 

O štai kaip elgtis engiamoms bendruomenėms? Kam tą dėkingumą ir meilę dovanoti, kad įsivyrautų supratingumas, pagarba ir imtų skleistis tikras bendruomeniškumas? 

Susitikimas buvo pirmas, bet ne paskutinis. Kaip teigia japonų metodika IKIGAI, mažais, tikslingais žingsneliais gali ir dangų pasiekti. 

Autorės nuotr.

6 komantarai (-ų)

  1. Šiaip Dūkšto seniūnas lyg ir stengiasi spręsti problemas ir tikrai nėra tinginys, bet su žmonėm jis elgiasi kaip karininkas – jo įsakymas nekomentuojamas, o vykdomas. Ir dar vienas dalykas jam trukdo – žmonių skirstymas – į teigiamus, tai tie kurie jam pritaria ir pataikauja, ir jau neduok Dieve paprieštarausi … išgirsi ko negirdėjęs. Jis kaip tikras dvarininkas, viskas lyg tik jam priklauso ir dvaro gyventojai taip pat.

  2. Siaubas kokios blevyzgos,kada gi kažkas padarys galą Ragintyės straipsnisms. Kaip galima rašyti visišką netiesą kai 21 bendruomenė gali paliūdyti kitaip. Kada ji bus nubausta kartu su Rudokiene už tokį nuolatinį žmonių žeminimą. Ar duoda garbės Valstiečiams tokia tvora kaip Jūratė Rudokienė,juk šitas straipsnis turėtų būti apie ją!!!!!! Juk ji vienintelė susirinkimo metu nesugebėji suvaldyti savo neapykantos Dūkšto seniūnui!!!

  3. Akibrokštas – Jūsų rašliavos. Išties toks gražus įvykis surinktos bendruomenės, aptarta tiek daug, bet ne kai kas randa „tinkamą” vietą ir laiką skalbtis purvinus skalbinius visų akivaizduoja..kas ten dedasi tam Dūkšto krašte nežinau, bet iš nuolatinio purvo pylimo ant Dūkšto seniūno Jūsų rašliavose peršasi tik viena išvada bandoma visais būdais susidoroti su šiuo žmogum. Skaitau kas parašyta ir stebiuosi..kaip Jums negėda..buvo tiek daug akių ir ausų, visi viską matė ir girdėjo, o Jūs pievas rašote.. GĖDA

  4. Ar nenustosite šmeižti žmoniu?
    Dūkšto mieste vyksta totalus susidorojimas su kulturos darbuotojais,su „vienybe tai mes” ir su seniūnu. Ponia jurate rudokiene visaip kiša pagalius i ratus ir siekia seniūnes posto bei rajono meras jai padeda todel ji nesustabdomai ir puikiai žlugdo bendruomeniu proektus. Nebutu rudokienes nebutu neapikantos ir nesantaikos tarp bendruomeniu. Visur kur ji neilis prisišika iki ausu ir kitiems neduoda ramei kvepuot. Graudu.

  5. Marytė Popova
    „Šis laikmetis yra ypatingas tuo jog visos rajono bendruomenės turi galimybę ne tik išsakyti savo problemas , bet gali ženkliai prisidėti prie rajono gyventojų ir visos aplinkos pagerėjimo. Šiuo laikotarpiu dažnai pasigendu pagarbos silpnesniam ar pasiligojusiam žmogui. Dažnai tai būna socialinių paslaugų teikimo kontorose, gydymo įstaigose, aplinkos apsaugos tarnyboje, netgi įvairių valdininkų kabinetuose. Argi žeminami ir niekinami, negerbiami žmonės gali būti aktyviais savo krašto kūrėjais? Visiems linkiu išminties.”
    Tai buvo parašyta prieš bendruomenių susiėjimą. Dabar ,perskaičiusi šį straipsnį, darau išvadą, kad išminties nebuvo atrasta, tačiau išlieka viltis jog bus kiti susiėjimai ir visos aplinkos pagerėjimas vyks.

  6. Žaliavalstiečių-koncervų-žaliukų buldozeris toliau bando įsipatoginti rajone.Per kitų žmonių galvas. Sistemingai,suplanuotai ir remiami savo pakalikų, žurnalistais save vadinančių. Bet dūkštiečiai nepėsti.Įdomu,ką tie ereliai giedos,kai susirinks žmonės į aikštę su šakėmis ir mandagiai paprašys nusileisti ant žemės?


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje