Mįslinga teatro gelmė, joje telpa tokia jausmų ir prasmių įvairovė. Bėga šimtmečiai, o scenoje lyg klausykloje, vis atliekamos viešos išpažintys, vyksta atgaila ir kažkas vėl mėgina prisiekti amžinai šviesai. Taip pat, amžinu teatre lieka Hamletas. Paliesti įkvėpimo keliauja laike per amžinybę scenos žmonės – režisieriai, aktoriai ir visi kiti regėję, jautę pastatymų kainą ir kūrę patys. Gražu, kuomet tokios kelionės nenusakomai taurina, skaidrina aplinkinių gyvenimus, ragina, purto, neleisdamos išsemt žmogiškumo ar pasinerti pilkumo rutinoj. Tai tas nesiliaujantis, nepavargstantis ėjimas į žiūrovo širdis, kūrybos tikslas, prasmė.

Paskutinį lapkričio savaitgalį jau 30-ąjį kartą Ignalinoje šurmuliavo Kaimynų teatrų šventė, kurios įkvėpėja ir pagrindine organizatore lieka režisierė Jolanta Narbutaitienė, kantriai nešanti kažkada pradėtą meno misiją. Jos pačios ir bendraminčių kolegų darbo vaisiai itin džiugina ignaliniečius (išlavinusius estetinį pastatymų vertinimą) ir atvykstančius teatro gerbėjus iš visos Lietuvos.

Šįkart Ignalinos kultūros centro scenoje pasirodė mėgėjų teatrai iš Anykščių, Utenos, Kaišiadorių, ignaliniečiams pastatymą dovanojo ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Visi spektakliai pakankamai saviti režisierių meniniais sprendimais, iškalbūs scenografija, įsimintini žiūrovui turiniu.

Šventę pradėjo Ignalinos teatrų ,,Salos“ ir ,,Iki“ aktoriai su literatūrine muzikine kompozicija pagal Justino Marcinkevičiaus poeziją ,,Paskui rugį ir meilę“, kurioje nuskambėjo savitas himnas Meilei. Amžinieji būties dalykai, apie kuriuos tąvakar kalbėta poezijos dainiaus jutimais, tapo savotiška šventine dovana ištikimiesiems Just. Marcinkevičiaus skaitytojams bei gerbėjams. Po šeimininkų pasirodymo, Kaimynų teatrų šventės dalyvius ir žiūrovus pasveikino rajono meras Laimutis Ragaišis. Jautriausi žodžiai skirti šventės įkvėpėjai Jolantai Narbutaitienei, visiems linkėta malonių akimirkų. 

Anykščių kultūros centro teatro Ingmar Villqist spektaklis „Helverio naktis“ nukėlė žiūrovus į Antrojo pasaulinio karo išvakares. Scenoje du žmonės: protiškai atsilikęs Helveris ir jį globojanti Karla. Jų bendravimo suvokimas reikalauja iš žiūrovų įsiklausymo, jautimo, kol palengva atsiveria herojų charakterių ypatumai, savita pasaulėžiūra, nepaprasta charizma. Į jų nusistovėjusį gyvenimą netikėtai įsiveržia trečias „personažas“ – grėsmė, kuria alsuojama visur: gatvėje, laiptų aikštelėje, namuose ir, svarbiausia, grėsmė palaipsniui užvaldo pagrindinių herojų jausmus ir mintis. Kaip elgtis grėsmės akivaizdoje, kokius sprendimus priimti? Spektaklyje vaidino Evgenija Gnedova ir Jonas Buziliauskas.

Kaimynų teatrų šventėje dalyvavo žinomas aktorius ir rašytojas Juozas Gaižauskas, kuris ignaliniečiams pristatė penkias savo knygas, parašytas po penketo piligriminių kelionių Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Menininkas dalinosi patyrimų įspūdžiais, akcentavo į kelionių pakoreguotą pasaulėžiūrą, atliko savo kūrybos dainas.

Utenos kamerinio teatro aktoriai Inga Motiejūnienė ir Alvydas Danauskas D. Fo socialinėje komedijoje „Pora… Atvira pora“, kurios režisierius Šarūnas Kunickas, perteikė žmonos ir vyro psichologinės dvikovos momentus, atskleidžiančius jų mąstymo skirtingumą, skirtingą meilės ir vertybių suvokimą.

Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatras ignaliniečiams pristatė spektaklį ,,Psichai“ (režisierius Jonas Andriulevičius) pagal V. Bladykaitės komediją. Pagrindinė pastatymo tema – psichikos sutrikimus turinčių žmonių problemos dabartinėje visuomenėje, jų išgyvenimai ir patirtys. Jų panašumai, su taip vadinamais sveikaisiais…

Kaimynų teatrų šventės finaliniu akordu tapo profesionalaus teatro istorinis spektaklis ,,Šimtmečio moterys“ (inscenizacijos autorė Ingrida Ragelskienė). Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės Neringa Bulotaitė ir Jurga Kalvaitytė perteikė prieškario Lietuvos moterų gyvenimą, pačias ryškiausias to meto moteris šviesuoles, inteligentes bei menininkes.

Kaimynų teatrų 30-oji šventė baigėsi tradiciškai – teatrams įteiktos padėkos ir atminimo dovanos. Prizu – už plastiškiausią sceninį pasirodymą – apdovanotas Utenos kamerinis teatras. Tai menininko Jono Grundos sukurta statulėlė, kaip garsaus kraštiečio, pasaulinio lygio režisieriaus Giedriaus Mackevičiaus atminimo ženklas. Režisieriams ir aktoriams padėkos žodžius išsakė Ignalinos kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė. 

Nors uždanga nusileido ir užgeso šviesos scenoje, teatro paslaptis niekaip neišsikvėpė, niekur neišblėso. Ir kiek ilgai svarstytų pagrindinis herojus – BŪTI ar NEBŪTI – teatro jėgos nesilpsta. Net netobuliausiame laike vėl atveria naujų išpažinčių ciklus ir gyvena nenuspėjamais pastatymais, mūsų likimais gyvena. 

Autorės ir L. Kovalevskienės nuotr.