Praėjusį šeštadienį, Ignalinos Šv. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, iškilmingai minėta Šv. Cecilijos diena. Nuo ankstyvo ryto į šventovę rinkosi viso dekanato parapijų chorai, vargonininkai, juos lydėję kunigai. 

Krikščionybės istorijoje Šv. Cecilija vadinama vargonininkų, chorų ir vokalinių ansamblių, instrumentų gamintojų, dainininkų ir poetų globėja. Ji gimė apie 200 m., o mirė, manoma, 230 m. lapkričio 22 d., Romoje. Tėvai Ceciliją ištekino už pagonio Valerijono, kurį ji įtikino priimti krikščionybę. Mirė nukankinta krikščionybės persekiotojų.

Iškilmės Ignalinos bažnyčioje prasidėjo šv. Mišių auka, kurioje giedojo jungtinis dekanato bažnyčių giesmininkų choras, melstąsi už visus į Anapilį iškeliavusius bei visus gyvus choristus, vargonininkus, chorų vadovus, garbingai pasišventusius tokiai tarnystei.

Po Mišių aukos, prisistatymui, kiekvienas choras atliko po vieną kūrinį. Šv. Cecilijos iškilmingoje pagerbimo šventėje giedojo net 8 parapijų chorai: Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios choras, vadovė Aldona Čeponienė, ignaliniečiams akomponavo Laima Kutrienė ir Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurliono menų mokyklos moksleivė, smuikininkė Medeina Kutraitė; Dūkšto Šv.Stanislovo Kostkos bažnyčios choras, vadovė Birutė Paukštienė; Tverečiaus Švč. Trejybės ir Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčių jungtinis choras, vadovas Arūnas Sekonas; Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčios choras, vadovas Rimas Stanevičius; Kazitiškio Šv. vyskupo Stanislovo ir Vidiškių Švč. Trejybės bažnyčių jungtinis choras, vadovė Danutė Klimaitė-Gasiūnienė; Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčios choras, vadovė Jolanta Jurgelevičiūtė; Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo ir Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčių jungtinis choras, vadovė Valentina Sinkevič; Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčios choras, vadovė Jolanta Kraucevičienė. Visiems chorų vadovams įteiktos rožių puokštės. 

„Bažnyčių chorai kasmet švenčia Šv. Cecilijos dieną. Tradiciškai, savo parapijiečių rate. Šiais metais įgyvendinome įdėją, gimusią dar prieš pandemiją – visus sukvietėme į Ignaliną. Džiugu buvo matyti tokį didelį bažnyčios choristų būrį vienoje šventovėje. Nors snigo ir pustė, žmonėms nepristigo noro ir entuziazmo atvyktį į organizuojamą renginį, artimiau susipažinti su bendraminčiais, pasisemti chorinio repertuaro naujovių. Ačiū visiems kunigams, lydėjusiems į iškilmes ištikimuosius giesmininkus. Kai kurie chorai dovanojo tikrai malonias staigmenas, o visi – šiltai ir pakankamai audringai sutikti ignaliniečių. Juk pilna bažnyčia buvo žiūrovų!“, – po iškilmingos šventės sakė dekanas Vidas Smagurauskas. Pasak dvasininko, viliamasi, kad tokia bažnyčios choristų sueiga taps tradicine ir, kasmet, vyks vis kitoje dekanato parapijoje. Džiugu, kad dar yra ištikimųjų tokiai tarnystės formai, šlovinančiai Viešpatį ir liečiančiai klausytojo jautriausias dvasios stygas. 

Giesmių ir jas atliekančių giesmininkų misija žmonijos istorijoje įrašyta dvasiniu slėpiniu, kurio gelmės neišmatuojamos jokiais vertinimais. 

Pasak istorijos tyrinėtojų, bažnytinėmis giesmėmis prasidėjo ir lietuvių poezijos istorija. XVI–XVIII a. lietuvių bažnytinėms giesmėms beveik išimtinai tenka lietuviškos poezijos reprezentuotojų vaidmuo. Šios poezijos funkcija buvo neatsiejama nuo maldos, Dievo garbinimo, jo šlovinimo ir pažinimo. Pačių kūrėjų ji buvo suvokiama tarsi vienintelė žmogaus, kaip vieno iš Dievo kūrinių, galimybė atliepti jų sukūrėjui.

Saliamono Mozerkos Slavočinskio (prieš 1630–apie 1660) žodžiais, lygiai taip Viešpačiui atliepia, jį

šlovina ne tik protingi kūriniai, bet ir gyvuliai, medžiai, žolės, gėlės, gaivalai, akmenys ir net nesuskaičiuojamos jūrų smiltys. Tai daroma šimtu lūpų, šimtu kalbų ir kiekviena jų atskirai gieda Dievo garbei.

Autorės nuotr.