Gruodžio mėnuo yra pats tamsiausias mėnuo, ypatingas ir paslaptingas nerimastingu laukimu naujos kalendorinio ciklo pradžios. Šis mėnuo turėjo ne vieną įvardijimą: Sausinis, Vilkinis, Vilkų, Kalėdų, Pustis, Ragas, Didysis Ragutis. Gruodyje keturias savaites tęsiasi advento laikotarpis, kuris prasideda artimiausią sekmadienį nuo švento Andriejaus dienos, o baigiasi Kūčių vakar. Šiais metais Adventas prasideda gruodžio 3 d. Anksčiau, kai nebuvo kalendoriaus, advento laiką nustatydavo pagal žvaigždes t.y. pagal Sietyno padėtį. Adventus, adventire išvertus iš lotynų kalbos reiškia „atėjimas“. Tai rimties, susikaupimo, dvasinio apsivalymo ir ūkio darbų pabaigos metas. Šis tamsusis metas – vėlių metas. 

Advento laikotarpiu gyvavo įvairūs draudimai, riboją ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. Per visą laikotarpį buvo laikomasi rimties, atsisakyta linksmybių. Nedirbami tam tirki ūkio darbai. Gyvavo draudimas kirsti malkas, nes tikėta, jog jos kamine kaukia, gali žiežirbą įkurti ir net namus sudeginti. Nebuvo galima kirsti medžių namui statyti, nes iš tokių rąstų pastatytoje troboje, gali vaidentis ar sienos girgždėti. Nepildavo pagalvių, tikėdavo, kad vasarą varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešios. Nekirpdavo avių tikint, kad šito kirpimo vilnos bus kietos ir šiurkščios bei dobilai augsi reti.

Tačiau per adventą vyravo tradicija, eiti vieni pas kitus pavakaroti. Tokie pasibuvimai buvo vadinami vakarojimais. Artėjant vakarui, vaikus siųsdavo kaimynams pranešti, kad šiandien jų tėvų pirkioje bus vakarojama. Šeimininkė laukdama ateinančių, iškepdavo kugelį ar išvirdavo šutinio. Į vieną trobą rinkosi vyrai, moterys, jaunimas. Tą vakarą be dėmesio nelikdavo ir patys mažiausi. Susirinkę dirbo nesunkius darbus. Moterys verpė, mezgė, plėšė plunksnas, vyrai taisė arkliams pavalkus, virves ar pančius vijo, pindavo vyžas. Patiems mažiausiems seneliai, kūrendami balanas, pasakodavo pasakas, padavimus, sakmes, mindavo mįsles ir minkles. Susirinkęs jaunimas, susibūrę pirkios gale, dainuodavo advento dainas ir žaisdavo žaidimus. Populiariausi būdavo – „Akla višta“, „Žiedo dalijimas“ ir „Voverėlė“. Tačiau jų pasilinksminimai buvo santūrūs. Jaunimas lieka jaunimu, žinodami, kad advento laikotarpyje piršlybos būdavo draudžiamos, vis tiek nepraleisdavo progos atsargiai pasižvalgyti sau poros. Pirštis buvo galina tik po Kalėdų ir Trijų karalių. Ketvirtadieniais nesirinkdavo į vakarojimus, nes šiukštu buvo draudžiama verpti. Tikėta, kad ši diena yra Perkūno diena. Jei šią dieną nesilaikys draudimo, buvo tikima, jog vasarą bus daug perkūnijos.

Stebėdami advento laikotarpio gamtos reiškinius, spėdavo ateinančių metų orus. Jei per adventą bus gilu sniego, tai bus geras vasarojus. Jei adventas saulėtas – geras daržovių derlius. Saulėta gruodžio 8 diena – bus geri kopūstai. Šaltas adventas – karšta vasara su gausiomis perkūnijomis. Jei per adventą dažni atodrėkiai – bus gražus rugių žydėjimas. Lietingas – reiškė, kad rugius sugadins skalsės ir kūlės. Jei dažnai pasnigs – bus geras vasarojus, užderės pupų, žirnių ir vikų. Kokia gruodžio 13-oji – toks bus sausis, kokia gruodžio 14-oji – toks vasaris, ir taip toliau iki pat Kūčių. 

Šį laikotarpį buvo buriama ateitis. Andriejaus dienos vakarą merginos norinčios ištekėti, pasiimdavo saują kanapių ar aguonų ir eidamos atbulai tris kartus aplink šulinį, jas barstydavo. Barstydamos sakydavo užkalbėjimą „Andrejau, Andrejau, kanapes sėju, atsiųsk pagalbininką joms nurauti.“ Tada eidavo miegoti ir laukdavo ar sapne prie šulinio ateis jaunikaitis. Jei ateidavo, vadinasi ji iki kitų Kalėdų būtinai ištekės. Kitas labai populiarus burtas buvo atliekamas su vyšnios šakele. Kad būtų labiau veiksmingas, šakelę reikėdavo pasivogti kaimyno sode. Nuskintą pamerkdavo į vandenį ir laukdavo, jei Kalėdų rytą pražys, tai iki kitų ji būtinai ištekės.

Nūdieną svarbiausiu advento laikotarpio akcentu tapo Advento vainikas. Jis pirmą kartą buvo uždegtas XIX a. 4-ojo deš. pabaigoje evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas Hamburgo uostamiestyje. Pastarasis rūpinosi vaikais iš vargingai gyvenančių šeimų, našlaičiais ir benamiais, kurie labai laukdavo Kalėdų stebuklo. Norėdamas nudžiuginti mažuosius, pastorius ant seno medinio vežimo rato pritvirtino 19 mažų raudonų ir 4 dideles baltas žvakes ir jį pakėlė palubėse. Kiekvieną rytą uždegdavo po mažą žvakutę, o kiekvieną sekmadienį – po didelę. Vaikai šį laiką vadino „Žvakių šventė“. XIX a 6-ojo deš. pradžioje vainiką pradėjo puošti eglės šakomis, simbolizuojančiomis amžinos gyvybės simbolį. XX a. pradžioje iš liuteronų šį paprotį perėmė vokiečių katalikai. Jis paplito ir JAV, pirmiausia tarp vokiečių imigrantų. Vėliau pasaulyje advento vainiką išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II, kai Šv. Petro aikštėje šalia statomos prakartėlės buvo papuošiamas ir advento vainikas. Katalikai į advento vainiko puošybą įtraukė biblijines elementus bei reikšmes. Todėl jis imamas puošti raudonomis arba violetinėmis juostomis. Raudona arba rožinė spalva Jėzaus, tapusio žmogumi, meilės simbolis, o violetinė tai atgailos ir pasiruošimo Jo atėjimui ženklas. Dedamos žvakės dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. 

Violetinė reiškia atgailą ir grįžimą pas Viešpatį, o rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Ji uždegama trečiąjį Advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui. 

Šią tradiciją perima stačiatikiai, tik jų vainike statomos šešios žvakės, nes tiek savaičių trunka prieškalėdinis laikotarpis. 

Advento vainikas iš germaniškų kraštų pirmiausiai papilto Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte. Lietuvininkų vainikai buvo mažiau puošnūs, nupinti iš karklų vytelių. Iš vytelių pasigamintas ratas buvo apsukamas jaunomis eglišakėmis, pridedant rūtų šakelių, kankorėžių, samanų, džiovintų vaisių, viduje pastatant keturias žvakes. Mažojoje Lietuvoje buvo įprasta, kad kai jau dega ketvirtoji žvakė, tuomet namiškiai, švariai nusiprausę, eidavo puošti Kalėdų eglės. Klaipėdos krašto advento vainike žvakės nebuvo statomos visos kartu, bet kas sekmadienį įstatant ir uždegant po vieną žvakę. XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, advento vainiko tradicija paplinta Vidurio Lietuvoje, o XXI a. pr. ir Aukštaitijoje.

Dabar advento vainikai daromi iš visžalių spygliuočių šakelių ir dažniausiai puošiami 4 žvakėmis, kurios po vieną uždegamos kiekvieną sekmadienį. Advento vainikas yra apskritimo formos, simbolizuojančios amžinumo ir vienybės ženklą, taip pat reiškiantį niekada negęstančią saulę ir jos metinį ciklą. Todėl jis turi išlaikyti savo apskritimo formą, o netapti kokia nors gėlių su keturiomis žvakėmis kompozicija. Vainikas puošiamas visada žaliuojančios eglės arba pušies ar tujos šakelėmis, kurios reiškia viltį ir nesibaigiantį amžiną gyvenimą. Advento vainike statomos žvakės turi savo simbolinę prasmė ir reikšmę. Keturios žvakės – keturias Advento savaitės. Jos vienos po kitos uždegamos kiekvieną sekmadienį po mišių, drėgninamos vakare. Pirmoji žvakė vadinama Pranašo arba Vilties žvake, antroji – Betliejaus arba visiems skirto išganymo žvake, trečioji – Piemenų arba džiaugsmo žvake, ketvirtoji – Angelų arba meilės žvake. Jos statomos į vainiko vidurį ar tvirtinamos ant vainiko apvaliai, jokiu būdu ne vienoje eilėje tam, kad būtų laikomasi saulės judėjimo principo. Kadangi kiekvieną advento sekmadienį vis uždegama nauja ir deginama ankstesnė žvakės, tai paskutinį advento sekmadienį pirmutinė žvakė būna trumpiausia, o ketvirtoji degama – ilgiausia. Visas žvakes iki Kūčių vakaro reikia sudeginti. Advento vainikas taip pat sudeginamas ir tik tuomet tradiciškai įžiebiama Kalėdų eglutė. 

Kita advento tradicija, išpopuliarėjusi XIX–XX a. sandūroje tai advento kalendorius, skaičiuojantis likusias dienas iki Kalėdų. Jis sudarytas iš kiekvienai dienai skirtų atskirų langelių su viduje esančiomis staigmenėlėmis. Dažniausiai jame paslepiama dovanėlė, parašytas geras darbas, kurį reikia atlikti savo artimajam ar dedami saldumynai. Taip šis kalendorius padeda įdomiai ir prasmingai laukti Kalėdų. Juk vaikams kiekviena diena atneša kažkokią malonią staigmeną. Dabar tokius kalendorius siūlo prekybos tinklai. Tačiau advento kalendorius galima pasigaminti ir patiems namuose iš popieriaus, medžiagų, kartono, dėžučių ir pan., o tam tereikia gero noro iš išmonės. Juos gamina įvairius: kabinamus kaip girlianda, sudėtus į eglutės, namelio ar paprasčiausio keturkampio arba trikampio formos. 

Adventas – gražiausias, paslaptingiausias ir prasmingiausias prieškalėdinis laikotarpis. Praleiskime jį prasmingai. Tai geriausias laikas mums stabtelėti, susimąstyti, apsivalyti…

Shutterstock nuotr.