Kasinčiškė–Erzvetka–Andriejauka
Įsibėgėjęs plentas čiuožteli pakalnėn, įsiremia į Erzvėto ežero (nuotraukose – Erzvėto ežeras 1936 m.) užutekį ir išsišakoja. Viena plati asfaltuota juosta nuvinguriuoja Tverečiaus pusėn, kita – vasarą lydima dulkių sūkurio ežero pakrante nusidriekia į Mielagėnus. Šioje kelių sankryžoje prieš šimtmečių šimtmečius įsikūręs savo padavimais įdomus kaimelis. Išskirtiniu jis tapo dėl unikalios legendos, o gal ir dėl to, kad buvo šaukiamas net trimis vardais.
Vyresnės kartos gyventojai prisimena senolių pasakojimus, jog šis paežerės kaimelis žiloje praeityje buvo vadinamas Kasinčiške. Iki šių dienų išlikusi legenda byloja, kad kur dabar užutekio bangose prausiasi lynai ir karosai, buvo didingi dvaro rūmai. Netoli jų sidabru ir auksu žvilgėjo bažnyčios bokštai. Aplinkui žydėjo ir vaisius brandino nuostabiausi sodai.
Dvarą ir apylinkes tada valdė bjaurus ir žiaurus ponas. Viskas jam sekėsi. Laukai brandino šimtapūdį derlių, stoniose nerimo gausios gyvulių bandos. Legenda kalbėjo, kad visas šias gėrybes nešė raguotasis, su kuriuo ponas esą sudaręs ir krauju pasirašęs draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Dvarponis savivaliavo, kaip norėjo. Niekieno nedraudžiamas ir nebaudžiamas už mažiausius nusižengimus mirtinai nuplakdavo savo tarnus ir pavaldinius.
Ypač neramūs laikai buvo merginoms. Visos jaunamartės su ponu turėdavo praleisti pirmąją povestuvinę naktį. Kurios atsisakydavo paklusti pono valiai, buvo žiauriai nuplakamos, o jaunikiai surakinami ir įmetami į dvaro požemius, iš kurių retas kuris sugrįždavo. Žmonės tiesiog slėpdavo jaunas mergaites, kad nepamatytų nedora pono akis ir neprišauktų skaudžios nelaimės.
Vieną šventadienį didelis būrys žmonių meldėsi bažnyčioje. Buvo atlaidai. Užsuko ir ponas. Užsuko ir nustėro netikėdamas savo akimis. Dieviško grožio mergaitė angelišku balsu giedodama šlovino Viešpatį. Pabudo žmoguje tikras šėtonas. Ponas nutraukė pamaldas, išvaikė besimeldžiančius ir čia pat bažnyčioje išniekino jaunutę nekaltą mergaitę. Į šauksmus ir maldavimus nesulaukusi žmonių pagalbos, paniekinta mergaitė per sodą nusvirduliavo link Erzvėto ežero, kad jo bangose numalšintų patirtą skausmą, nuoskaudą ir nuplautų gėdos jausmą.
Dėl tokios šventvagystės ne juokais užsirūstino dangiškieji dievai. Dangaus valdovas Perkūnas paleido visą, kokį tik turėjo naikinančių žaibų strėlių arsenalą. Atsivėrė žemė. Į prarają nugarmėjo bažnyčia ir dvaras. Vandenų valdovas Neptūnas didžiulėmis dešimtmetrinėmis Erzvėto ežero bangomis užliejo atsivėrusią bedugnę. Vandens paviršiuje liko tik nedidelė sodo dalis, kur be sąmonės gulėjo nuskriausta mergaitė.
Taip atsirado dabartinis ežero užutekis ir nedidelė medžiais apaugusi sala jame. Daug kas joje iki mūsų dienų primena buvusį sodą. Dar praėjusio amžiaus viduryje pavasariais saloje žydėjo obelys. Deja, per amžių amžius jau sulaukėjusios, praradusios savo vertę.
Stengdamiesi kuo greičiau užmiršti patirtas negandas ir pergyventą košmarą, žmonės po tragedijos išlikusį kaimelį pradėjo vadinti ežero vardu – Erzvetka. Kiek laiko paežerės gyvenvietė nešiojo šį vardą, legenda nieko nesako. Tačiau dar ir dabar vyresni šių apylinkių žmonės prisimena šį vardą ir juo kartais pavadina kaimelį.
Nelabai sekėsi gyvenimas naujai atsiradusioje paežerėje. Kaimelis pamažu nyko, traukėsi. Žmonės kėlėsi kitur. Pradėjo atsigauti tik po to, kai rusų caras prieš šimtmečius į mūsų kraštą ištrėmė neištikimus savo pavaldinius ir sukilti besiruošiančius valstiečius. Paežerės kaimelyje apsigyveno kelios sentikių šeimos. Vėliau gyvenvietė išsiplėtė, atsirado vienkiemiai. Caro tremtiniams nelabai patiko kaimelio pavadinimas. Jie savo vedlio garbei suteikė savąjį – Andriejaukos vardą. Šis vardas oficialiai buvo įrašytas valdiškuose dokumentuose ir saugomas iki šiol.
Slinko amžių amžiai. Keitėsi žmonių kartos. Tačiau dievų nuskandintos bažnyčios varpas iki šiol primena save. Kai žiemą žemę sukausto arktinis šaltis, pasigirsta toks stiprus varpo dūžis, kad net ledas sprogsta išilgai ežero. Šio garso aidas pasiekia net gerokai nutolusias apylinkės gyvenvietes…
Beje, vaikystėje ir aš esu girdėjęs varpo dūžius. Kai žiemą grįžtant iš Andriejaukos pradinės mokyklos prie salos paslydo apšalę medziolai (medpadžiai) ir pakaušis pabučiavo ledą, ne tik ausyse suskambo varpo garsai, bet ir akyse sušvito nuskendusio pono dvaro vaško žvakių kandeliabrų šviesos…
Legenda dar byloja, jog po to, kai į atsivėrusią bedugnę nugarmėjo bažnyčia ir dvaras, žynys ant Žvyrių kalno pranašavo, kad praslinkus amžių amžiams, kai iš žmonių atminties išdils praėjusios tragedijos baisybės, užutekyje vėl žydės sodai. Pildosi žynio pranašystės. Bemaž užutekio viduryje, netoli prie salos, iš vandens jau kalasi augmenija, kurios prieš pusę amžiaus dar nebuvo.
Karolio Ulozo nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!