Skip to content

Pati tyliausia meilė – meilė gėriui

Sigita TELYČĖNAITĖ

Advento kelyje norisi kalbėti apie gerumą, nuginkluojantį daugelį žmonių, pozityviai keičiantį aplinkos spalvas ir kasdienės rutinos nuotaiką. Juk žmonija seniai būtų mirusi be tyro, nuoširdaus ir ne visada suprasto širdies gerumo, dažnai tylinčio apie savo buvimo vietą. 

Jei vasarą užsuktume į Gilūtose esančią Ignalinos vartotojų kooperatyvo parduotuvę, pirmiausia pasidžiaugtume prie jos žydinčiomis gėlėmis, bet dabar ankstyva žiema ir palengva jau jaučiamos artėjančios Kalėdos. Ir ne apie žiemos rūpesčius šiandienos kalba, ne apie būties pilkumą, o apie dar vieną sutiktą Žmogų, santūriai dalinantį širdies šviesą ir gerumą kitiems. Kartais teigiama, kad toks gerumas garsiai išsakytas ir paviešintas, nublanksta, bet ne šiuo atveju. Todėl žvaliai žengiame švariai nuvalytais takeliais į seno kaimo parduotuvę, kurioje mus sutinka pardavėja Oksana ŠUNEVIČIENĖ.

Pasak pašnekovės, darbas tokioje vietovėje pradedamas anksti, nes pardavėja turi visą aibę kitokių pareigų – ryte valo užpustytą aplinką, kūrena pečius, tvarkosi viduje – viską reikia spėti iki parduotuvės atidarymo. 

Daugiausia pirkėjų – jau vyresnio amžiaus, senjorai iš Gilūtų ir aplinkinių kaimų, norintys ne tik reikiamas prekes įsigyti, bet būtinai ir pakalbėti, pasakoti apie asmeninius rūpesčius ar džiaugsmu pasidalinti… Kartais – tiesiog pasitarti ar su konkrečiu prašymu. Ir į parduotuvę žmonės skambina su įvairiais prašymais. Oksanai dažniausia tenka klausytojo vaidmuo, bet juk viskas suprantama, nes kur seneliukas pagalbos paprašys, kur arčiausia namų?.. Ir visada besišypsanti Oksana padeda kuo tik gali – pataria, paguodžia, negailėdama gero žodžio, kai reikia, produktus į tašes sudėlioja, vienišus senjorus, po visų darbų važiuodama į namus, su pirkiniais pakeliui iki jų namų paveža. Kuomet dirbo vaistinė Didžiasalyje, Oksana atveždavo reikiamų būtiniausių vaistų prašantiems. Taigi, kaimo pardavėja kantriai atlieka tikros gelbėtojos darbą, visai tuo nesididžiuodama ir net nelabai norėdama kalbėti apie tą dėmesį, kuriuo kiekvieną dieną dalinasi su ištikimaisiais pirkėjais – kaimo gyventojais. 

Kaimo žmogui ypač reikia bendravimo šilumos. Yra vienišų, kuriems padėti privalu be svarstymų ar žodžių. O kas padės?.. – juokdamasi retoriškai klausė Oksana Šunevičienė, jau po visų darbų, vėlyvą vakarą, mano kalbinama telefonu. Bet daugelis gerai žinome, kad ne visiems priimtina ar suprantama tokia gelbėtojo misija, todėl privalu išgirsti iš Oksanos –  kur įgytos tokios chrakterio užuomazgos?..

„Gimiau Latvijoje, esu latvė, nuošaliame vienkiemyje augome visas penketas. Mama vaikystėje man dažnai sakydavo, kad tikriausia tapsiu „pasaulio gelbėtoja“, nes buvau nestygstanti vietoje ir vis kažkam padedanti, gelbėjanti gyvūnėlius ar augaliukus. 

Rygos universitete studijavau chemiją, vyliausi tapti kriminalistikos ekspertu, bet gyvenimas pakrypo kita vaga, griuvo Sovietų Sąjunga, o aš privalėjau atsisakyti svajotos profesijos. Vėliau persikėliau į Lietuvą, sukūriau šeimą, gimė vaikai. 

Turėdama menišką prigimtį, visada kažką kūriau – nėriau papuošalus, šventinius angelus, servetėles, apdarus. Triūsiau įvairiuose darbuose – platinau kosmetiką, 12 metų turėjau nuosavą prekybos kioską Didžiasalyje, dabar jau septinti metai dirbu Gilūtų parduotuvėje – pasakojo Oksana, be galo mylinti gėles ir vien kambariuose auginanti apie 60 augalų, ji taip pat pomidorų auginimo „fanatikė“ (save taip vadinanti), mylinti gamtą, keliones ir knygas. Apie pastarąsias išsirutuliotų gal jau atskiras ir nemažas straipsnis, iš kurio suprastume, kad daugelyje požiūrių Oksana lieka ištikima amžinai klasikai.

Bet tik artima aplinka žino, kad mano pašnekovė – eilės gražių akcijų socialiniuose tinkluose iniciatorė ir organizatorė – jos nertos kepurėlės onkologiniams ligoniukams, dovanoti nertiniai darbeliai vaikų globos namams, padėta ukrainiečių vaikams. Tai gestai, apie kuriuos Oksana linkusi nutylėti, pasak jos, žmogaus gerumui viešumas mažai reikalingas. 

Juolab, dabartyje gerumą rodantis žmogus dažnokai pavadinamas kvaileliu, paklausiama, o kam tau viso šito reikia?..

Tarsi tektų pakartoti anksčiau tekste išsakytą išminčių pastebėjimą, kad be gerumo visa žmonija jau būtų seniai išmirusi, kad kiek mumyse to gerumo, tiek ir gyvenimo… O skaitytojams pasakysiu atvirai, kalbėti apie širdies gerumą visada nelengva, tarsi viskas suvokiama ir šito pakanka. Tarsi žodžiai bejėgiais virstų. Bet gyvenime nebūna atsitiktinumų. Pavieniai šviesos spinduliai palengva sudaro neregėta visumą, tarsi pritraukdami vieni kitus. Taip formuojamas paramos kelias kenčiantiems Ukrainoje, ištiesiama pagalbos ranka nelaimėliams, alkstantiems senjorams, visiems bedaliams. Advento kelyje sutikta Oksana teigė esanti laiminga, nes sveiki artimi ir jai brangūs žmonės, tai – svarbiausia. O visiems skaitytojams, keliaujantiems į metines šventes, pašnekovė linkėjo ramybės ir išminties, kurioje kiekvienas sutartų su savimi.

Autorė nuoširdžiai dėkoja už dialogą.

Nuotraukos autorės, V. Girdžiušienės ir iš asmeninio O. Šunevičienės albumo. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here