Skip to content

Krašto metraštininkas Eugenijus Ostašenkovas

Dalia SAVICKAITĖ

Linkmenų seniūnija, savo teritorijos draugais, išeiviais gali vadinti ir dar du žmones: dokumentininkus – Algirdą Tarvydą ir Eugenijų Ostašenkovą. Galėtų ne tik tuo dažniau didžiuotis, bet ir organizuoti kokią dokumentinio filmo kūrėjų mokymo stovyklą. Tikėtina, kad norinčių išmokti šio meno atsirastų. Eugenijus Ostašenkovas – kino dokumentininkas, jau minėjęs savo kūrybinės veiklos 50-metį. Maloni likimo dovana, kad reikšminga jo kūrybinio gyvenimo data sutapo su žymiomis gimtos šalies datomis, kad dalis šalies gyvavimo aspektų yra atspindėta E. Ostašenkovo darbuose. Prieš keletą metų ruošdamasis susitikimui su skaitytojais Visagino viešojoje bibliotekoje pokalbių cikle „Per ugnį, vandenį ir varines triūbas“, jis specialiai šiam susitikimui suskubo paruošti premjerą „Apie Rytų Lietuvos pasienį būtuoju laiku“.

Eugenijus gimė 1954 m. Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje, mamos giminės šaknis randa Linkmenų kaime. Ten ir dabar apsistoja atvykęs. Nuo jaunystės darbavosi su kino kamera, fotografavo, publikavo foto darbus. 1972 m. įstojo į tuometį Sąjunginį kinematografijos institutą, Kino operatorių neakivaizdinį skyrių, dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijos studijoje. 1975 m. grįžo iš tarnybos armijoje ir pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, filmavo su daugeliu Lietuvos dokumentikos režisierių. 1980 m. apgynė diplominį darbą, 1988 m. pradėjo filmų autoriaus, režisieriaus, operatoriaus karjerą. Turi sukaupęs daug filmuotos ir fotografuotos medžiagos apie Rytų Lietuvos ir kitų regionų renginius bei atskirus žmones. Kuria pažintinius, mokomuosius, reprezentatyvius ir kt. filmus. E. Ostašenkovo filmuose ir aktualijos: įvykiai armijoje po Sausio 13-osios, Krašto apsaugos sistemos kūrimasis, stojimas į Europos Sąjungą, kitataučių gyvenimas šalyje. Žinomiausi jo darbai: „Kariavom…“, „Kitas krantas“ (apie pokarį), „Tik tas yra didis…“ (apie V. Kudirką), „Saugomos teritorijos“, „Kol saulė saugo mus…“ (apie saugomų teritorijų reikšmę), filmai apie miškininkus „Miškas ir žmogus“ (Vilniaus urėdija), „Medžiais šlamanti praeitis“ (Valkininkų urėdija), apie Girionių, Ignalinos, Jonavos, Kretingos, Šilutės, Švenčionėlių miškininkus. Gamtosaugos temą pristato filmai „Ežeras ir žmogus“, „Aukštumala atgyja“. 

Man teko garbė jį pažinti dar darbo Aukštaitijos nacionaliniame parke laiku bei renginiuose (dažniausiai medžiotojų). Kaip Miškų urėdijos buvusio urėdo A. Aškelėno užsakymu ruošiamos knygos autorė, dažnai bendravau su Eugenijumi, nes jis leidiniui ruošė nuotraukas. Nuolat stebėjausi jo atkaklumu ropščiantis į įvairius priešgaisrinius bokštus, tiltus, kalvas, pelkes… Patys įdomiausi įspūdžiai iš E. Ostašenkovo, Rimanto Klimo, Romučio Matusevičiaus (Matusos), žemaičio Jono-dūdmaišininko ir kelionių į įvairiausius knygų pristatymo renginius: visą laiką vyrai dalijosi prisiminimais, sutardavo ir nesutardavo, įvairiapusiu karybos, senovės gyvenimo, nūdienos istorijos pažinimu. Principingai, ir kartais net netolerantiškai arba su ilgais principingais nutylėjimais… juk vienoje mašinoje… Eugenijus taip pat liejo savo žinojimą, savo genties iš Linkmenų krašto pergyventus potyrius, įgytas žinias. 

Kartais kokį bendrakeleivį pakeisdavo Antanas Žilėnas, dabar besidomįs pasieniečių gyvenimu, ypač Linkmenų parubežyje, beieškant pasienio istorijos pėdsakų apkeliavusį daugybę tremties vietų ir jau išleidusį trilogiją „Parubežys ir parubežiniai“. Nuo Vaišniūnų, kertant Dringio ežerą link Meironų, toliau sukant į Vakarus iki Antalksnės, pro Linkmenis, praeinant šalia Labanoro, pelkėm ir upeliais iki Dubingių raitėsi demarkacinė linija. Nuo 1919 iki 1939 m. tai nebuvo „siena“, o tik, „kovos veiksmų sustabdymo linija. A. Dolotovas apie susitikimą su juo rašė: „Politinės to meto aplinkybės buvo tokios: 1918 m. įkūrę nepriklausomą valstybę, lietuviai netikėjo, kad ją kas nors puls. Bet kaimynas lenkas, padėjęs išvaryti Raudonąją armiją, išvarė ir pasiliko Lietuvoje, Vilniaus krašte. Buvo įkurta fiktyvi valstybė „Vidurinė Lietuva“, kurią 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas pripažino Lenkijos dalimi. Mat šitie reikalai tempiasi dar nuo Abiejų Tautų respublikos, įkurtos 1569 m. Tai respublika, Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija ir lenkai XX a. pradžioje buvo apimti tęstinumo idėjų. Tiesa, savotiškų  idėjų“. 

A. Žilėno tėvas tuomet tarnavo Utenos ruože pasienio policininku. Pasakojo, kad pasieniečiai buvo patriotiškai nusiteikę, gerų fizinių duomenų, apsiskaitę. Iki 1924 m., liniją saugojo lietuvių kariuomenė. Po to Vidaus reikalų ministerija. Joje sukurtas „Piliečių apsaugos departamentas“. Jo žinioj ir buvo pasienio policija. Parubežį su Lenkija sudarė šeši rajonai, kurie atitiko apskričių ribas. Tai Zarasų, Utenos, Ukmergės, Trakų, Alytaus ir Seinų, Marijampolės barai. Knygose galima rasti daug įdomių dalykų. Daugelį A. Žilėno pasakojimų susitikimuose su skaitytojais taip pat įamžino E. Ostašenkovas. Ir aš negaliu skųstis jo dėmesiu ir esu dėkinga iki šiol.

Apie jį, kaip dokumentininką, apie dokumentininko-kūrėjo darbo specifiškumą daugiausiai sužinojau susitikime su skaitytojais. Skirtingai nuo „laisvųjų“ menų, dokumentika kūrėją kažkiek „įrėmina“, nes reikia labai subtiliai balansuoti tarp tiesos, kuri, keičiantis valdžioms, taip pat dažnai tampa sąlygine ir asmeniniu požiūriu į faktą. Dokumentininkui reikalinga ir gera sveikata, nes vien kamera su stovu sverdavo daugiau nei 10 kg, dar ir filmuojama žinia „nelaukė“ kol pasitaisys oras, nustos lyti, šalti ar snigti… Filmuoti jam dažnai tekdavo ir iš apžvalgos bokštų, ir pelkėse… Buvo įdomu išgirsti, kaip tuometiniame vientisame Ignalinos rajone dokumentininkai bekele „lėkė“ filmuoti atidengiamo vidur miško būsimo Visagino (Sniečkaus) miesto kertinio akmens, kaip pasiklydę vos suspėjo tuomet vienon krūvon susirinkusius visų lygių vadus nufilmuoti… Istorija, kurios ir nesumeluosi, ir neišbrauksi, ir neperrašysi… Eugenijus atsiminė ir senesnius laikus, kuomet operatorius negalėjo keisti režisieriaus sumanymų. Pasakojo ir apie dabartinę situaciją, kuomet, panaikinus Lietuvos kino studiją, daugelis iš jų tapo „patys sau režisieriai“… Kiek anksčiau šia tema kalbinau taip pat Linkmenyse laisvalaikį leidžianti dokumentininką A. Tarvydą. Abiems kūrėjams rūpi įamžinti kuo daugiau Lietuvos. Mes – žiūrovai – stebime, kad laurus tarptautinėje erdvėje skina lietuviai dokumentininkai, kuriantys kosmopolitiškesnėmis temomis. Asmenybių portretus Lietuvos istorijai paliks A. Tarvydas, o gamtos, Lietuvos ir Europos Sąjungos pasienio vaizdus, besikuriančią A. Grabažio vadovaujamos saugos struktūros kūrimą – Eugenijus Ostašenkovas. Jis sakė, kad gerai, kad kūrėjai gauna tarptautinį finansavimą – tai leidžia atsiskleisti jų kūrybiškumui, bet reikia dokumentuoti ir tai, kas vyksta šalyje. Vis retėja nepriklausomybės atgavimo lyderių gretos, amžinybėn išeina visa karta aktorių ir režisierių, o vykstantys įvykiai aiškinami labai kontraversiškai… reiktų nekomentuojamo žiūrėjimo, kad ateities žmonės galėtų laisvai interpretuoti tai, ką mato… gal taip, kaip mes šiandien žiūrime į kadrus su prezidentu A. Smetona…

Pilnesnį E. Ostašenkovo kūrybos vaizdą padėjo susidaryti jo kino dokumentikos darbai, kuriuose fiksuotos Lietuvai aktualios datos ir reiškiniai. 1988 m. – Sąjūdžio metų rudenį – artėjant dr. Vinco Kudirkos 130-osioms gimimo metinėms, Lietuvos kino studijoje buvo pradėtas kurti pirmas istorijoje kino žurnalas „Tarybų Lietuva“ apie Lietuvos valstybingumo ideologą V. Kudirką. Tai buvo vienas iš tų pirmųjų kino žurnalų, kurie buvo rodomi jau „Lietuvos kronikos“ pavadinimu: „Lietuvos Kronika“, 1989 m.  /Vincas Kudirka/10 min. Įdomu, kad tą niūroką susitikimo pavakarę salėje tiesiog „kabėjo“ patriotiškumo ir pagarbos debesis. Nors nėra įprasta, kad filmuotos medžiagos rodymo metu išgirdę Lietuvos himną, žmonės jį pagerbtų atsistojimu, tądien salėje nutiko būtent taip… 

Susitikimo metu demonstruota „Lietuvos kronika“ (1991 m. /Po 1991 m. sausio 13 d.) „Kitoje barikadų pusėje“/ 10 min.) sukurta gana subtilia bei mažai viešinta tema apie Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvusius okupacinės kariuomenės karius, jų mintis, kurių neklausė tuometiniai Sąjunginės kariuomenės vadai, mintis, kurios buvo palankios nepriklausomybės siekiančiai šaliai. Tai savotiška tų karių ir jų šeimų tragedija, kuri dar kartą įrodo, kad paprasti piliečiai, nesvarbu ar jie rusai, ar pietiečiai, dažniausiai, yra tik sraigteliai valstybių vadovų kuriamuose mechanizmuose… Kita vertus, tai patvirtina, kad kažkoks vienas „sraigtelis“ gali sustabdyti tą mechanizmą… Svarbu tam pasiryžti, kaip pasiryžo Lietuva. 

Apie E. Ostašenkovo darbų prasmingumą gamtosaugos reikaluose kalbėjo senas jo pažįstamas, pastūmėjęs filmuoti urėdijų gyvenimus, buvęs Miškų ministras, buvusio Rytų Lietuvos reikalų komiteto vadovas, patriotas, Ignalinos Petrauskų premijos laureatas dainius Rimantas Klimas (E. Ostašenkovas apie jį, įvairiausius renginius, vykusius jam dalyvaujant, turi prifilmavęs ne vieną juostą). R. Klimas džiaugėsi ne vien kūrėjo filmais, bet ir 2017 m. pabaigoje pasirodžiusia knyga „Ignalinos miškų urėdijaː krašto turtų sergėtoja“, jos nuotraukų autoriumi – Eugenijumi  Ostašenkovu.

Dokumentikos kūrėjas yra daug filmavęs ir rajone besikuriantį, ir savarankišką Visaginą. E. Ostašenkovas pasakojo prisiminimus apie jo filmuotą laikmetį mieste. Specialiai vykusiam  susitikimui autorius suskubo paruošti ir premjerą: „Apie Rytų Lietuvos pasienį būtuoju laiku“. 36 minučių trukmės filme – 1992–2017 m. įvykiai. Šis kino pasakojimas pristatė įvairiais laikmečiais Rytų Lietuvos pasienyje filmuotą medžiagą. Filme pateikiama trumpa Lietuvos rytinio pasienio atsiradimo 1920 m. ir jo ribų kitimo apžvalga. Po to pasakojama apie 1990 m. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Ignalinos pasienio rinktinės kontroliuojamą sienos su Baltarusija ruožą. Sukūrė galimybę pakeliauti po vis atsinaujinančius pasienio praėjimo postus Adutiškio, Tverečiaus, Švenčionių, Visagino ir Rimšės pasienio užkardose, pabūti pasieniečių šventėse. Filme matėme Visagino pasienio mokyklos kūrimosi pradžią sovietų armijos paliktose apleistose patalpose ir jau po keliolikos metų filmuotą Visagino vadovų iškilmingą diplomų įteikimą mokyklos absolventams miesto aikštėje. Lietuvos pasienio 85 metinių minėjime Ignalinos pasieniečiai, vedini pulkininko Vlado Beržansko, žygiavo Vilniaus gatvėmis, juos sveikino LR Prezidentas, pirmasis Visagino garbės pilietis Algirdas Brazauskas. Kai kurie pasieniečiai buvo apdovanoti. 2005 m. pavasarį trijų valstybių pasienių sankirtoje, inicijavus Vl. Beržanskui, buvo švenčiamos stojimo į Europos Sąjungą metinės (stogastulpiai Zarasų r.), o 2005 m. vasarą Lietuvos pasienio 85-erių metų jubiliejų vainikavo namuose uniformas palikusių pasieniečių linksmybės Miškiniškėse. Filmas skirtas jo herojams priminti ir kai kuriuos jau blankstančius jų gyvenimo momentus ir palikti istorijai –  virtualioje erdvėje, ten kur, galimai, egzistuoja amžinybė. Savo dokumentinius darbus Eugenijus publikuoja YouTube. Ten ir visa kovingoji Linkmenų istorija, ir parubežiaus šventės prie kryžiaus.

Tą vakarą savo jautria, atsiminimų kupina kalba sujaudino pirmasis Ignalinos užkardos vadas Arūnas Grabažis, dalyvavo Vladas Beržanskas, dabar garsėjantis savo menine kūryba apie senosios Lietuvos karybą, neseniai vado postą palikęs Valentas Urbonas, kiti vadai ir kariai bei buvę kariūnai. Jie gali papasakoti daug, bet ar dažnai susitinkame? Ar sukuriame Eugenijui galimybę įamžinti jų atsiminimus.

Nuotraukos iš autorės ir redakcijos archyvo, etaplius.lt

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here