Skip to content

Įkvepianti Leonido istorija: gyvenimas po insulto

Lina RAGINYTĖ

Kiekvieno žmogaus gyvenimas kažkam gali būti pavyzdžiu, įkvėpimu kažkam reikšmingam. Tačiau yra žmonių, kurių istorijos ne tik sujaudina, bet ir gali „prikelti“ tūkstančius. Ignalinos krašto muziejuje eksponuojama Leonido Lebiodkino kartu su dukra Sandra sukurta paroda PIKAKOKA – tarsi gausybės jausmų užtaisas. Kaip tai įmanoma? Vyro noras po išgyvento insulto gyventi kokybiškiau ir dukros noras matyti tėtį besidžiaugiantį, padėjo rastis šiam šedevrui. PIKAKOKOJE persipina grafika ir dizainas, insultas ir reabilitacija. Parodoje atsakymų ras ir susidūrę su insultu artimoje aplinkoje, dirbantys medicinos ir socialinėje sferose, meno ir kultūros žmonės, estetai ir tiesiog smalsuoliai.

Gyvenimas iki insulto

Leonidas Lebiodkinas – Visagine gyvenantis talentingas menininkas, architektas, juvelyras, karikatūristas, projektuotojas. Gyveno ir kūrė nuostabius dalykus. Kartais labai patinkančius, kartais atimančius žadą. Džiaugėsi ir šeimos draugija: dukra Sandra, jos vyru ir anūku. Dukra Sandra – dizainerė. Puiki ir aktyvi Visagino bendruomenės narė, kuri savo entuziazmu, idėjomis ir kruopštumu įgyvendinant jas, žavi ir jaunus, ir jau vyresnio amžiaus žmones. Gyvenimas taip ir būtų tekėjęs ramia vaga. Tačiau vieną dieną Sandros tėtį ištiko insultas. 

Liga apvertė aukštyn kojom visų gyvenimą. Bet labiausiai ji pakirto Leonidą: pasiėmė sveikatą, judėjimą, kalbą, bet neįveikė didžiulio noro kurti. 

Pirmieji žingsniai link kūrybos

Po gydymo Sandra pasiėmė tėtį į namus. Ji ne tik slaugė jį, padėdama elementariai gyventi, bet kartu ir daug domėjosi smegenų veikla, gebėjimais. Ji nesiliovė ieškojusi informacijos, kaip padėti nekalbančiam ir kūno nevaldančiam tėčiui. Kairės rankos pirštukai šiek tiek jo klausė ir tai buvo tarsi mažytė švieselė. Į ranką įdėti flomasteriai (jais piešiant nereikia naudoti daug jėgos) padarė tai, apie ką retas neišdrįstų net pagalvoti. Pirma buvo linijos, paskui linijos formose, o vėliau visai tai ėmė skleistis ryškių spalvų ornamentuotais paveikslas, kuriuose slepiasi ir mūsų akiai egzotiški augalai bei gyvūnai. 

Dveji metai iki PIKAKOKOS 

Po truputi lavinosi ranka, vis labiau ryškėjo ornamentai, raštai, spalvos ir galiausiai gimė paveikslai. Šeimai nuolat palaikant ir skatinat Leonidą, po truputį grįžo kalba, judesiai (šiandien Leonidas jau gali vaikščioti po namus, atsargiai pereina ir per gatvę). 

Visą sveikimo laiką (dvejus metus) Sandra kruopščiai fiksavo viską, ką veikė jos tėtis: kaip piešė, kaip elgėsi, kaip jautėsi. Todėl ir parodoje prie kiekvieno jo kūrinio galima rasti atskiro periodo santrauką bei pavadinimą Leonido kalba. Vyras iš pradžių kalbėjo tik savita kalba, kurią dažnas pavadintų pseudokalba. Tik vėliau paaiškėjo, kad visi jo anuomet pasakyti žodžiai skirtingose (mums net negirdėtose) kalbose turėjo reikšmę. Parodos pavadinimas PIKAKOKA taip pat atsirado ne šiaip. Leonido kalba tai reiškia gražu, gera ir patinka. 

Meno terapijos galia atkuria ar sukuria naujas neuronų jungtis, aktyvi kineziterapija atstato raumenų funkcijas ir žmogų pakelia iš ligos patalo. 

Sandros siekiai

Sandra subūrė bendraminčių grupę, sukūrė projektą „Pikakoka“, kad atkreiptų dėmesį į itin jautrią temą – kūrybą, kaip reabilitaciją po sunkių sukrėtimų, sveikatos sutrikimų. 

Dizaineriai pagal šiuos paveikslus sukūrė interjero detalių – šviestuvų, kilimėlių, baldų dekoracijų. Tai būdas pritaikyti kūrinius praktiškai bei gauti papildomų lėšų ir sugrįžti Leonidui į pilnavertiškesnį gyvenimą.

Tarp paveikslų įkomponuotos tekstinės žinutės apie insulto pažinimo, pirmos pagalbos veiksmus, žingsnius žmogui sveikstant, emocijas, kurios paliečia aplinkinius. Tai dar vienas būdas suteikti žinių, kurios gali padėti išgelbėti gyvybę.

Paroda PIKAKOKA atima žadą įvairiomis prasmėmis, nes ji gimė iš besąlygiškos artimųjų meilės ir noro gyventi. 

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here