Skip to content

Voverės rate…

Sigita TELYČĖNAITĖ

Vis daugiau sutinku žmonių, teigiančių, kad laikas nesvietiškai greitai bėga. Nežinia, kodėl ir kaip, bet vos žvilgteli į vakarinės arbatos puodelį, o kai pakeli akis, jau – rytas. Dar viena para palikta už nugaros. Vis dažniau filosofai svarsto apie lėto laiko deficitą dabartyje, o skeptikai verkia ir dėl viso skubėjimo kaltina tobulėjančias technologijas. Bet dar yra žmonių, savitai gebančių sustabdyti laiko bėgsmą.

Advento vakarų alsavime atkeliauja kitokie prisiminimai, kuriuose išplaukia Pajuodupy sutiktos močiutės Adelfinos Lenienės paveikslas. Nenusakoma, ramaus laiko išauginta visos aplinkos šiluma, kurioje, net nesvarstydamas, imi ir paskęsti. Senos trobos sienos, nuotraukos, rakandai dalinasi kitokia informacija su atvykėliu svečiu ir, negąsdindami aštriomis emocijomis, palengva dėliojasi prie tavęs priimtinomis, suprantamomis formomis. Po valandos viešnagės, tu tampi tų namų dalimi, jie švelniai apsigyvena tavyje.

Tai – ne mistika, o senųjų lietuviškų sodybų fenomenas, aprašytas etnologų ir folkloro tyrinėtojų, apdainuotas ir apraudotas, išjaustas jau senovėje. Ten auga nuo ražienų sugrubusiais delnais išglostyti šimtamečiai medžiai, šuliniuose skaidrus vanduo, o trobų rąstai, persiritę į antrą šimtmetį, vis dar skamba. Nors užžėlę, išplaukę pievose, griūnantys vienkiemiai kabinosi į gyvenimą. 

Visada stebino jų šeimininkų slėpiningas tyrumas, paprastumas, gebantis žeisti skubančio svečio širdį iki pat gelmių, paliesti užklydėlį taip, kad ir po keleto dešimtmečių nepamirštum ten ragautos duonos šventumo, džiūstančių žolynų kvapo, krikšte sukabintų abrozdų. Nieko nepamirštum.

Dar prisimenu audimo staklių garsus, o nuo staklių pakilusi šeimininkė, paprastai jausdavosi sutrikdyta, kažkiek nepelnytai atitraukta nuo įsibėgėjusio darbo. O lininių audeklų, vilnos kvapas keliaudavo per visus namus, maloniai primindamas saviems ir atvykėliams nenutraukiamą žmogaus jungtį su žeme – jis buvo toks gilus ir labai pažįstamas tada. 

Tokios sodybos visada užburdavo atklydėlį. Jose būnant, iš pasąmonės dažniausia gimdavo vidinis savumo ir saugumo jausmas, atpalaiduojantis visas nervų ląsteles, įtraukiantis į vieningą laiko tėkmę, nepaliekančią vietos nerimui. Tuomet dažną iš sielos gelmių užvaldydavo keistas jausmas – čia sustoti, pasilikti, ištirpti visam. 

Nežinau, ar tuos vienkiemius galėtume vadinti įmelstais, bet juose žmonių žvilgsniai sklido tikrai nuoširdesni, šiltesni, gilesni, aplinka alsavo kitokia ramybės dvasia. Ten viešpatavo kitoks laikas. Pajuodupy ypač šitai jauti. Adelfina rami, nuosekli ir savotiškai iškilminga, ori kaip ir langinės, kuperkai, sūsparos, seno laikrodžio tiksėjimas. Ji šeimininkė – todėl ypatinga, gal net meniškai valdanti laiką, kurį dauguma jau praradome, be kurio šiandieną virkčiojama, vaitojama, niekur nespėjama. Be kurio esame praeinančios mados vergai, skubėjimo įkaitai ir voverės rate. Argi galime vadintis laimingais? O ji? Ar laiminga močiutė Adelfina?.. 

Autorės nuotr.  

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje