Skip to content

„Mūsų teismas bus meilė…“

Lina RAGINYTĖ

„Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu. Mes nemokame sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą – lyg žibintą“, –  poeto Vytauto Mačernio žodžiais į žiūrovus kreipėsi Ignalinos rajono kultūros centro režisierė Jurgita Stalauskienė, pristatydama ir svečius: kunigą Ričardą Doveiką ir „Lietuvos rytas“ žurnalistę, rašytoją Laimą Lavastę. 

Žurnalistas visa tai, ką pamatė ir išgirdo bei ketina pateikti skaitytojams ar žiūrovams, „perleidžia per save“. Negaliu sau leisti kunigo Ričardo Doveikos pasakytų minčių interpretuoti savaip, nes tuomet tai bus mano mintys pagal akcentus, kuriuos būtent aš pagavau pakalbio su kunigu metu. Kiekvienas esame unikalūs ir visą mus supančią aplinką bei vyksmą priimame kitaip. Šis Kalėdų išvakarėse publikuojamas tekstas ne šiaip žinutė dėl pliuso apie tai, kas vyko. Dalinamės Ričardo Doveikos minčių transkripcija, idant kiekvienas skaitytojas pasiimtų SAVO. 

„Adventas yra laikas, kuris telpa į vieną atsakymą: tai yra kažkas, kas artėja link tavęs… artėjimas, judėjimas, ėjimas. Tai nėra vien tik istoriškai susiklosčiusi keturių savaičių tradicija. Adventas atidengia patį gražiausią mūsų gyvenime sutiktą žmogų – Moterį ir Mamą. Gruodis yra moters mėnuo, bet ne bet kokios. Ne tos, kuri vien tik kovoja už savo teises, ne vien tos, kuri suplukusi praleidžia visas dienas prakaite, ne tos, ant kurios pečių sudėta viskas, o ji spėja dar daugiau. Šis mėnuo ypatingos moters – besilaukiančios, malonėje esančios moters. Kadangi tai yra besilaukiančios moters mėnuo, natūralu, kad mes pamatome tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Nes dažniausiai nėščiajai nebūna svarbus makiažas, o Adventas yra tikro veido mėnuo. Verta pamatyti, kada veidas yra tikras: nenupieštas, nepadailintas, nepaženklintas įvairių darbinių ir vakarėlių nuotaikų. Moteris įeina į laibai nuostabią dėmesio erdvę, kuri labai gerus jai dalykus padeda į šoną. Ji sugrįš į savo įprastą gyvenimą ir būseną, bet šiandien yra jos kitas patyrimas. Advento mintis ir yra ta, kad atidėti į šalį viską, kad būčiau susikoncentravęs į tai, kuris artėja link manęs. Kažkas. Tas kažkas – mamos puikiai žinote – yra jūsų svajonė, jūsų gyvenimas, jūsų ateitis ir jūsų prasmė. Tas kažkas yra santykyje su žmogumi, kurį vaikas pavadins Tėčiu. Jūs puikiai žinote, kas artėja nėščiosios moters gyvenime. 

Adventas yra krikščioniškas laikas. Pagonys elgdavosi savaip, bet ir pagoniška, ir krikščioniška kultūra turi poreikį atsinaujinti, poreikį patirti slenkstį ir peržengti per jį. Šis poreikis visais laikas buvo būtinas. Krikščionims, turintiems Adventą, yra keturių savaičių kelias, kuriuo einant atidedama daugelis dalykų į šoną. Sąmoningam žmogui tai labai nuostabus laikas, nes metų tėkmė vėl baigiasi.

Kai mes dėmesį atitraukiam prie smulkmenų, pametam esmę. O Kalėdų nakties esmė yra labai kilni – moteris pagimdė vaikelį. Atsivėrė moters įsčios, jis visiškai atsidavė. Adventas parodo labai nuostabų dalyką. Jeigu nori gyventi dėl savęs, pirmiausiai turi išmokti gyventi dėl kitų. Gruodis – tai metas, kai norisi prie visko prisiliet gerumu. Kodėl? Todėl, kad gimimo slėpinys (įvykis) išvaduoja mus iš labai keistų dalykų: iš utopijų ir iliuzijų. Viena iš didžiausių iliuzijų, kad aš esu niekas… aš nieko nesugebu, esu eilinis, statistika, dėmuo, senas, negražus, nereikalingas, vienišas, išnaudotas, o gal per daug arogantiškas ir turtingas ir man kitų nereikia. Ir ta iliuzija turi subliukšti, nes jeigu tu save taip prisistatai ir pats apie save taip galvoji, visuomet atsiras žmonių, kurie tuo patikės. O tie patikėjusieji tavimi, kad tu esąs niekas, pradės į tavo gyvenimą valytis savo purvinis batus. Tai tada tu pyksi, kad tave išnaudoja ir t.t., bet kodėl tu pyksti, jei pats leidai suprasti, kad esi niekas. Susitaikyk su savo statusu niekas ir būk skuduru. Jeigu tu leidiesi, tai tu ir būsi tik eilinė statistika. Statistikai neįdomūs gyvenimai ir likimai, sotus ar alkanas esi, nes jai svarbi tik pati statistika – skaičiai. 

O tada vis stebimės, kokie dabar keisti laikai, kokie visi beširdžiai, nevertina, nesiskaito, o kai numiršta žmogus, deda į krosnį ir nespėjus ataušti, išpila pavėjui. Ir visa tai gražiai supakuojama į teises. O iš ko gimsta iškreiptas teisių paveikslas? Iš to, kad tu esi niekas, nes tu taip save parodei visiems. Jeigu galima tavęs neišgedėti, jeigu su tavimi nereikia atsisveikinti, jeigu tavęs nereikia paliesti net ir mirusio ir jeigu tavęs nereikia palaidoti, o tik išvarstyti iš stiklainio pavėjui, tai ko tu pergyveni, ko tu stebiesi, kokie dabar laikai? Koks tapai, tokie ir laikai. 

Tie, kurie tave myli, kurie nori lankyti tavo kapą ir po mirties – o tu pagal savo teises būsi išpiltas pavėjui – ras kitą išeitį. Lapkričio 1-ąją jie eis į šunų ir kačių kapines ir ten pastatys paminklą su kryžiumi, nes katalikiškoj šeimoj šuo augo.  

Adventas išvaduoja iš iliuzijų. Jis nori mus išvaduoti iš melo sau. Turi dingti visos kaukės, nes nėščia moteris yra be makiažo – ji tikra. Ir Adventas nepakenčia to makiažo, nemėgsta nieko dirbtino, iškreiptų dalykų. Adventas yra Tavo. Ir Tas, kuris ateina, Jis ateina ne pas statistiką, ne pas jauną ar seną, turtingą ar vargšą. Jis ateina pas tą, kurį pats sukūrė. Deja, dažnai negali iki mūsų ateiti, nes mes netikime. 

Kūčių vakarą susėsime prie stalo, perlaušime milijonus kalėdaičių, o kiek ašarų bus, kiek atodūsių ir visokiausių sentimentų… Kiek iš tikrųjų tautoje patikės, kad tą naktį Dievas tapo žmogumi? Kiek žmonių patikės, kad Dievas įsikūnijo ir tapo žmogumi? 

Tai kodėl mes Kalėdų rytą nepasilabinsime su kaimynu? Kodėl Kalėdų šventės baigsis veidų daužymu ir kriminaline statistika? Kodėl per Kalėdas vyksta giminių santos barbaros aukščiausia nata kai viską dalinamės ir tiesiog susikoliojame lygioje vietoje? Kodėl mes pervargstame, persivalgome, persigeriame?… Mes tiesiog viską suvartojame be tikėjimo. 

Adventas išvaduoja ir iš iliuzijos, kad religija yra tas pats, kas ir tikėjimas. Brangieji, tai yra du skirtingi dalykai. Ne visi religingi žmonės yra tikintys…“, – kalbėjo kunigas Ričardas. 

Pokalbių vakare dalyvavęs meras Laimutis Ragaišis dėkojo svečiams ir  Ignalinos kraštiečių klubo vadovei Renei Jakubėnaitei už pažintį su svečiais ir galimybę visiems susitikti Ignalinoje.  

Kūčių dieną įsijungę Ignalinos televizijos laidą „Savaitė“ išgirsite dar daugiau Ričardo Doveikos minčių, skirtų ignaliniečiams. Saugokime ir neškime savo sielų žibintus, idant pasiklydusieji visada galėtų rasti kelią.  

Ignalinos TV nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje