Skip to content

Kuo skiriasi akvakultūra nuo akvaponikos?

Pranas ZUBRICKAS

Kai mūsų žemėje dėl pačių įvairiausių priežasčių mažėja plotų normaliai žemdirbystei, mokslininkų žvilgsnis vis labiau krypsta į vandenynų, jūrų, vidaus vandenis. Vandenų plotas Žemėje yra ženkliai didesnis nei sausumos. Ilgus amžius buvo žvejojamos žuvys, kol jų ištekliai katastrofiškai sumažėjo. Reikėtų prisiminti, kad, ko gero, mūsų jaunoji karta jau nebeprisimena, jog Lietuva turėjo didelį jūrinį žvejybos laivyną, bet po Nepriklausomybės paskelbimo visas laivynas buvo išparceliuotas (turėjo 275 jūrinius laivus). Didele dalimi tai lėmė, kad valstybės, kurios ribojasi su vandenynais ir jūromis, pasiskelbė dideles, iki 200 jūrmylių išskirtines ekonomines zonas, ir mūsų žvejybiniams laivams nebeliko kur žvejoti. Šitame straipsnyje plačiau  neaiškinsiu, ar teisingai buvo padaryta, kai visi jūriniai laivai virto antrine žaliava – metalo laužu. Dar reikėtų klausti, ar Mažeikių nafta buvo protingai privatizuota, tiksliau, padovanota, dar primokant JAV ,,Willjams“ kompanijai? Ar nepaskubėta uždaryti Ignalinos atominę elektrinę ir ar nebūtų buvę protingiau suskystintų gamtinių dujų terminalo laivą ,,Independence“ pirkti, o ne nuomoti už itin aukštą nuomos kainą? Tiesa, berods ,,Klaipėdos nafta“ po remonto, 2024 m. ruošiasi išsipirkti laivą, nes baigiasi jo 10-ties metų nuomos sutartis. 

O kai jūrose katastrofiškai sumažėjo žuvų ištekliai, masiškai uždarose talpose-varžose pradėta plėtoti žuvų auginimą. Tai vadiname akvakultūra. Be žuvų, čia dar auginami vėžiagyviai, moliuskai, dumbliai. Pagal FAO ataskaitą, 2020 m. metinis visų vandens organizmų derlius buvo 122,6 mln. t, iš kurių akvakultūroje išauginta 57,5 mln. t. Moliuskų dalis apie 18 mln. t, vėžiagyvių – apie 11 mln. t ir dar apie 35 mln. t dumblių ir kitų vandens organizmų. Matome, kad akvakultūros apimtys jau beveik susilygino: kiek sugaunama vandens organizmų natūraliuose vandens telkiniuose, tiek ir gaunama iš dirbtinių. Lietuvoje akvakultūroje auginami afrikiniai šamai, vaivorykštiniai upėtakiai, eršketai, o norvegai dar labai daug užaugina lašišų. Uždarose sistemose 1m3 per metus galima užauginti 300–500 kg žuvų. 

Sakyčiau, žymiai įdomesnė ir perspektyvesnė yra akvaponika. Ji nuo akvakultūros skiriasi tuo, kad joje bandoma į uždarą sistemą be žuvų, vėžių ir krevečių, įjungti vandens augalus ir mikroorganizmus. Po Nepriklausomybės paskelbimo, kai ūkininkams buvo skiriamos paramos, pabandžiau ir aš vieną projektą įgyvendinti. Suprojektavau 20 m2 šiltnamį su rūsiu. Šiltnamio viršuje buvo numatyta sumontuoti vonias, kuriose būtų auginamas žuvų mailius (daugiausia baltųjų amūrų), dumbliai ir plūdenos mailiaus paauginimui. O apačioje būtų auginami graikiškų riešutmedžių sodinukai, pomidorai, kuriuos tręšia ir ravi… putpelės, o laistoma būtų žuvų mailiaus vandeniu, turinčiu daug vertingų medžiagų riešutmedžių, pomidorų vegetacijai. Rūsyje būtų kultivuojami kompostiniai Kalifornijos sliekai, utilizuojantys organines atliekas, dar būčiau bandęs į sistemą įjungti ir grybų kreivabudžių auginimą (tada dar niekas Lietuvoje apie šiitakių grybus nežinojo). Be to, šaltuoju periodu rūsyje būtų gyvenusios putpelės. 

Ir ką manote, projektas buvo kategoriškai atmestas, nes reikėjo turėti ar nuomotis ne mažiau kaip 8 ha žemės, o mano šeima teturėjo tik 6 arus kolektyviniame sode. Ir šiandien nesuprantu, kodėl buvo toks nurodymas – 8 ha ir ne mažiau. Bandžiau įrodinėti, kad iš tų 6 a tiksliau, 20 m2, pelno galiu gauti daugiau, nei ūkininkas, turintis 100 ha žemės. Tuomet spaudoje radau straipsnį, kaip ūkininkas džiaugiasi, kad pardavęs iš 1 ha gautus kviečių grūdus, gauna apie 200 rub. gryno pelno. O mano šiltnamyje augo 100 vnt. graikinio riešutmedžio sodinukų. Realizuojant vienmečius, tuometine rinkos kaina buvo 20–30 rub/vnt., iš 1 m2 gaučiau pelno tiek, kiek ūkininkas, auginantis grūdines kultūras iš 10 ha (planuota sodinukais užimti apie 10 m2), o kur dar pajamos iš putpelių, kurios tuomet buvo labai paklausios, dar žuvų mailiaus realizacija vienetais, deficitas buvo ir Kalifornijos sliekai. Buvau nuvykęs net į Maskvos sritį jų atsivežti, nes Lietuvoje jų niekas neturėjo. Taigi, įgyvendinus mano projektą, tik 20 m2 plotelyje galėjau pajamomis konkuruoti su ūkininkais, užsiimančiais augalininkyste ir valdančiais ne vieną šimtą ha žemės. 

Ką reiškia biurokratiniai barjerai ir valdininkų, užimančių aukštus postus ir sėdinčių minkštose kėdėse, nekompetencija, kurie vadovaujasi ne galva, o vien biurokratiniais, niekuo neparemtais nurodymais. Beje, nuo tada man atkrito bet koks ūpas pretenduoti į skelbiamas įvairias paramas. Dar reikėtų pažymėti, kad tas mano projektas dabar atitiktų visus akvaponikos supratimo kriterijus plius su vertikalios žemdirbystės uždaruose erdvėse elementais. Dabartiniu metu tai viena iš perspektyviausių krypčių žemės ūkyje. Prieš 30 metų apie akvakultūrą, juolab apie akvaponiką, praktiškai beveik nieko nežinojau, jokios literatūros nebuvo, o internetas dar tik skynėsi kelią Lietuvoje. Beveik nebuvo žinių apie tai, mažai buvo galima rasti jų net rimtuose leidiniuose. Ne kartą buvo kilusi mintis – kas būtų atsitikę, jei valdininkas, priėmęs mano paraišką ir skyręs paramą tam mano projektui. Ko gero, būtų gavęs didelę drausminę nuobaudą arba atleistas iš pareigų (o dabar reabilituotas). Tiesa, bėgant metams, tie biurokratai ,,protingėjo“ ir ūkininku galėjai tapti, būdamas beveik bežemiu. Pats kurioziškiausias man žinomas atvejis, kai vienas stambiausio šalyje kiaulininkystės ūkio savininkas visai neturėjo žemės, nes jam apsimokėjo geriau pirkti pašarus iš kaimyno, nei pačiam juos auginti. Biurokratams buvo sunku suprasti, kaip bežemį vadinti ūkininku.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje