Pasak išminčių, iš visų turtingiausias yra vėjas, nes žmonės pavėjui išbarsto darbus, viltis, svajones ir metus. O nušvitimo akimirką – jau daugelis dalykų lieka netaisytini ir nekeičiami. Mieli laikraščio skaitytojai, tegul Naujieji Jums dovanoja daugiau aiškumo ir suvokimo gelmės visuose darbuose bei sprendimuose. Mažiau turtinkime vėją. Metų pabaigoje į redakciją skambinote padėkoti už bendradarbiavimą, pasiskųsti dėl neišspręstų klausimų ir su naujomis socialinėmis aktualijomis.

Vilniuje gyvenantys kraštiečiai dėkojo dysniškei visuomenininkei Mildai Laurutėnaitei už to krašto bendruomenės įvykių viešinimą socialiniuose tinkluose. Be jos mes – sostinėje nežinotume vietinių Tverečiaus ir Vosiūnų parapijų gyvenimo detalių, šventinių renginių akimirkų. Gerai, kad žmonės lieka ištikimi gimtinei, nepavargsta rūpintis ryčiausio Lietuvos taškelio kultūrine gyvastimi – akcentavo skambinęs kraštietis, panorėjęs likti incognito. Padėkos žodžiai nuo šiame krašte gimusių žmonių skiriami ir Žemaitijos dukrai Editai Brukštuvienei, dabar realizuojančiai svajones Rytų Aukštaitijoje, Birvėtos pakrantėje – nuolatinei visų renginių, vykstančių Dysnos krašte, rėmėjai, aktyviai dalyvei, gražių tradicijų puoselėtojai. 

Kitas regiono spaudos skaitytojas ir gerbėjas iš Vilniaus dėkojo rajono savivaldybės tarybos nariams už drąsų ir pilietišką sprendimą, kuriuo vienai iš Ignalinos miestelio gatvių suteiktas disidento Antano Terlecko vardas. Tai – ženklus, pilietiškas veiksmas. Perduokite AČIŪ už garsių kraštiečių atminimo įamžinimą – prašė skambintojas.

Bet gražių padėkų ir metų įvykių reziumavimo fone nerimsta aistros dėl marinamos vaistinių veiklos. 

Rajono gyventoja Elena teigia, kad jokie nemokami vietinio transporto maršrutai neišspręs medicininio aptarnavimo problemų. Dauguma senjorų, gyvenančių toliau nuo rajono centro, turi rimtų negalavimų, ribotą judėjimą dėl sąnarių ar kraujotakos sutrikimo ligų. Kad nuvažiuoti autobusu 50 km iki Ignalinos, reikia turėti sveikatos. O jos, deja, ne visada ir visiems užtenka. Ne visi turime artimuosius ar gamines, kurie noriai ir nuolatos vežiotų vaistus, gyventų ligonių gyvenimus. Už mus, dešimtmečiais dirbusius tėvynės labui, sprendimus priima žmonės, nieko bendro neturintys su žmogiškumu. Ar sąmoningai mėginama numarinti paskutinius ryčiausio Lietuvos kampelio gyventojus, kad nekeltų socialinių problemų valdžiai?.. Vaistinė – išgyvenimo klausimas didžiasaliečiams, tverečėnams, visiems aplinkinių kaimelių gyventojams. Ji Lietuvos provincijoje tapo prabanga XXI a.? Tokiai teritorijai, nors kelioms dienoms per savaitę, neįmanoma rasti vaistininko? Kodėl problematiškoje vietovėje toliau formuojamos socialinės dykumos ir žmonės lieka be būtiniausių paslaugų?.. Nelaukiu jokių rinkimų, nes kuo toliau, tuo sunkiau eiliniam žmogui kovoti už gyvenimo gerovę, rasti tiesą – akcentavo skambinusi moteris.

Pasak pašnekovės, jei vietinė valdžia nesupranta problemų aštrumos dėl vaistinių uždarymo, bus ieškoma kelių į Sveikatos ministeriją (vaistinių uždarymo problema ir yra ne vietinės valdžios, o išimtinai šios ministerijos sprendimas – red.). Ko reikia iš visuomenės – peticijų, parašų ar nuolankaus susitaikymo su diktuojamu išnykimu? – klausė Elena.

Sunku komentuoti tokius skambinusios moters teiginius, nelengva rasti tinkamus žodžius paskutiniams šių metų akordams spaudoje. 

Kintančios visuomeninės vertybės dažnai prasilenkia su amžinosiomis, patikrintomis kartų gyvenimais ir tautos likimo dramatizmu. Visgi, išlikime, gebėdami pakilti dvasia aukštėliau virš užgriuvusios vartojimo stichijos, pandemijų ir laikinų dievukų. Ir tegul tuo išlikimo keliu kiekvieną veda MEILĖ.