Skip to content

Gyvos negyvos eglės pasakos

Dalia SAVICKAITĖ

Šiuo metu bene dažniausiai įvairiausioje žiniasklaidoje vartojamas posakis: gyva eglė. Beveik visi miestai pasuko „senosios mados link“ ir ėmė puoštis gyvomis eglėmis – taip žinijos žmonės sako. Kraupus tiesos iškraipymas. Gal tik Visaginas (apie tolimesnius nesiklausiau) žmonių linksmybei papuošė gyvą eglę. Negi ir Jums atrodo, kad Vilnius ar kiti Jums artimesni miestai pasipuošė „gyvomis“ eglėmis, negi ir Jums atrodo, kad nukirsta eglė yra gyva? O žmogus ar gyvas jei nutraukiamos visos kraujagyslės, kuriomis atiteka į širdį kraujas? Iki tokių nelogiškų įvardijimų visus, taip vadinamos žinijos žmones, atvedė, mano manymu, kritinio, analitinio mąstymo būdo nebuvimas. Taip buvo sukurtas alogiškas kalambūras. Beliktų prisiminti savo vaikystės pasakas ir laukti kol pati eglutė ateis į namus manęs pasveikinti… Regis, to ir dabar mokykla nesistengia mokyti…

 O kaip derėtų sakyti? Miškininkai nukirstą eglę savo profesine kalba pavadintų „stačia“. Aš sakyčiau – miške ar kur kitur augusi. Tuo pačiu pasakytume kame gražuolėms dirva tinkanti… Kažkam gal tai būtų ne karkasinė, o nukirsta eglė. Mūsų kalbos žodynas platus ir tikrai rastume tinkamą apibūdinimą miške augusiai, miesto aikštę papuošusiai eglei įvardinti. Nuo ko pradėti? Gal nuo mokyklų moksleivių, kurių klasės išmania įranga turtingos? Gal nuo dirbtinio intelekto pratybų, kad mokslas su tradicija ir buitimi ryšį atrastų?

Tai tik lašelis iš liūties, kuri iš nacionalinės TV televizininkų, kitų žiniasklaidininkų lūpų pilasi. Bene labiausiai šokiravo televizijos emerito Pauliukaičio pasisakymai reklamoje, kurioje giriami jo ir kitų gimtųjų miestų pakitimai, įvykdyti panaudojus Europos Sąjungos lėšas. Pavyzdžiui Nomeda sakė: „Netikėjau, kad kada nors pamatysiu Vilniuje…“, o p. Pauliukaitis, kad „netikėjo, jog kažkada…“ jo gimtasis miestas taps toks puošnus… (Naujametinė mįslė: kuris pasakymas tikslus?) O dar tiek metų garbus veteranas nacionalinėje televizijoje… ko turi išmokti jaunieji vartotojai ar atvykėliai?..

Kur ir kaip nereikia žiniasklaida daug kalba. Mums yra žinių, kurias dera apgalvoti, bet jos užkampyje… Mūsų miestas, kuris netikėtai su Visaginu šiomis dienomis tapo viena rinkimine apygarda, matyt siekdamas savitumo ir noro Visaginui parodyti savo stiprybę, sugalvojo puikią  atrakciją. Į netoli pervažos ant bėgių stovinčius tuščius vagonus iš aukštai metami rąstai į jų vidų. Baisus garsas. Nuo pat rudenėlio ten kažkas buvo labai aktyvus: metamo į vagoną rąsto garsas viršydavo perkūniją… Pas mane viešėjusi viešnia krūptelėjo ir paklausė: ar baltarusiai jau šaudo?.. Kažin kaip šis garsas Ignalinos ukrainiečiams? Laiką dirbti krovėjai tokį savotišką vis pasirenka: arba iš pat ryto, arba lig tamsos… Pravažiuojantys į Visaginą tuo kartu krūpteli ir užmiršta, neišsigąsta… Taip, matyt, nutiks ir renkant LR Seimą, dalyvaujant referendumuose ar besirūpinant, kad geras Prezidentas išrinktas būtų, nes ne mūsų rajonui įveikti beveik 20 000 gyventojų miesto rinkėjus, kai pas mus tik apie 16 000 suskaičiuojama. Matyt neturėsim, kas mūsų rajonu Seime rūpinsis, mūsų aktyvistams gėles ir šakočius teiks, nes visaginiečiai jauni, aktyvūs – savą žmogų išsirinks…

Toks gražus Advento metas (rašinys rašytas dar prieš Kalėdas), galėtų rajono partijos susivienyti vienam tikslui ir prieštarauti tokios rinkimų apygardos sudarymui atvykę į vyriausybę. O dabar šventėms ruošimės galvodami lyg apie pagrabą, nes tai pirmas žingsnis į rajono centro – Ignalina, nebuvimą… Kadangi mūsų vis mažėja, tuoj sujungs savivaldybes ir vargu ar tradiciškai laikysis istorijos rato, nors iš Ignalinos rajono išėjęs Visaginas galėtų į jį ir sugrįžti…

Bet ne viskas taip blogai mūsų rajone. Bijau būti nepopuliari, bet vienas vyriausybės sprendimas labai palankus Ignalinai, siekiančiai kurorto statuso. Lyg ir gaila tų žmonelių iš ryčiausios rajono pusės, bet jų Baltarusijoje pirktos pigesnės prekės tikrai neatperka taip subtiliai mūsų kurortams suteiktos pagalbos. Labai puiku, kad uždaryti „vartai“ į Baltarusiją, apsisaugant nuo grėsmės: kiek ilgiau užtruks pasienis karo atveju (gal), nebeturės rajonas gėdos dėl spekuliacijų, o svarbiausia, kad tuščių, tarškančių vilkikų ir galingo lengvųjų mašinų srauto nuo Palūšės ir toliau esančių vietovių keliamas triukšmas dingo sulig pravažiavimo į svečią šalį uždarymu… Tapome puikus, apytylis pasienio kurortas ir dar žingsneliu priartėjome prie kurortinės siekiamybės. Traukinys reikalingas mūsų tikslui, bet tranzitu per visus „gulinčius policininkus“, išsišovusius kanalizacijos dangčius lekiantis krovininis transportas ir, lyg kare, skubanti lengvųjų mašinų virtinė tikrai nesukurdavo reikiamos ramybės kurorte (ypač naktimis). 

Pamenu, kartą su buvusiu kolega, gamtos mokslų daktaru Broniumi Šablevičiumi beveik vienu metu skaičiavome mašinas, pravažiuojančias per minutę: jis iš balkono šalia „Lukoil“ degalinės, o aš maždaug prie turgaus. Mažai nepasirodė, nustebtų bet kurie vertintojai. Baisu net pagalvoti, kad kada nors tas gėris baigsis ir visą miestą, beveik šalia kelio esančią ligoninę, kurioje girdisi ne tik mašinų srauto garsai, bet ir rąstų kritimas į vagonus, vėl užplūs ramybę draskantis triukšmas… Būtų šaunu, kad mūsų rajonui pasisektų išsirinkti „savą“ deputatą į LR Seimą, galėtume dar kitų metų formuojamame šalies biudžete prašyti pinigų projektavimui, darbams Ignalinos aplinkkeliui pastatyti, pilnaverčiam kurortui įkurti pvz. kelias per antrąją, dar gyvą geležinkelio pervažą: ir saugiau, ir tyliau, ir tiesiai į kurortinę Palūšę atvyktų kam į tą pusę reikia. Mano a. a. tėtės suprojektuota Vilniaus gatvė taptų rimta magistrale ir net kam nors sprogus radioaktyvioje saugykloje, ligonius greičiau išvežtų… O gal kelių specialistas p. Židanavičius gali tuo pasirūpinti?

Baisiausia pabaigai: Maišiagalos radioaktyvių atliekų saugykla švarinasi ir savo „turtus“ perveš į Visagino saugyklas. Veš, tikėkimės, tik iš Lietuvos (ne iš Pabaltijo valstybių), iš onkologinių gydyklų, iš laivų, įmonių ir kur tik beras… Veš keliais, traukiniais – pro mus. Veš vietinės atominės radioaktyvias atliekas, betoną, žemę, kuri skaičiuojama tūkstančiais tonų… Kad nors mūsų ligoninę praplėstų, tinkamai aprūpintų nes, avarijai nutikus, Visagino ligoninė taps neveiksni, nuolatiniai krašto gyventojai dažniau sirgs kenksmingoje aplinkoje, kuri sklaidysis mūsų rajone nuo pervežamų krovinių… 

Čia vis ta „gyva“ eglė… , matyt bijo, kad ir mes, kaip ir ji, savo grožiu laikini. Ir vėl problemos, problemos, kurias reiks spręsti pailsėjus. Tai mūsų kasdienybė, tai kaip rupi pošventinė juodos duonos riekė…

Nuo redakcijos

Kas dėl antros (buvusios) geležinkelio pervažos atidarymo, tai, ko gero, misija neįmanoma. Prieš keletą metų tai jau buvo bandyta daryti, tačiau Lietuvos geležinkeliai tuomet kategoriškai atsisakė. Ir dėl saugumo, ir dėl brangumo. Tuomet rajono savivaldybei atsakyta raštu, o žodžiu dar pridurta: jeigu savivaldybė finansuotų, tai galima būtų kalbėti. Tačiau įvardinta septynženklė suma savivaldybei nebepakeliama, tokia, ko gero, ir liks. 

Unsplash.com nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje