Skip to content

Vidiškių gimnazija – ties proveržio slenksčiu

Lina RAGINYTĖ

Kartais tai, ko nematome plika akimi, būna daug svarbiau už akivaizdžius dalykus. Tik dabar, po žiemos švenčių maratono, trumpam, iki Užgavėnių, pasidedame į spintas kaukes – jei kas turi tiek drąsos ir valios – ir galime pažvelgti į prieš ir po. Rajone vienintelė Vidiškių gimnazija yra išlaikiusi išskirtinę tradiciją rengti karnavalą. Gruodžio 29 d. mokyklos ir miestelio bendruomenė, net ir spaudžiama trumparegiškų šou madų žinovų, nepaleido vėjais praeities gijų, užtikrintai vedančių į ateitį. 

Kiekvienais metais mokyklą baigiantys dvyliktokai (IV gimnazijos klasė) sugalvoja ir skelbia karnavalo temą, o paskui visų klasių teatralizuotus pasirodymus supina į vieną bendrą pasaką. Šįkart karnavalo tema – BIBLIOTEKA. „Aš esu biblioteka.  Aš nesu nei sienos, nei lentynos. Net ne knygos, sustatytos eilėmis. Aš esu pasaulio išmintis. Aš esu atviros durys. Įženk!“, – sakė biblioteką įkūnijusi dvyliktokė. Būtent ši tema netikėtai atvėrė puikias galimybes visai mokyklos bendruomenei. Bet apie tai – kiek vėliau…

„Mes visi esame kažkieno vaikai, vieni atrasti kopūstuose, kiti  atnešti gandro, treti pasaulyje atsiradome įprastu būdu. Žymiausias roko muzikos festivalis pagimdė „Vudstoko vaikus“, hipiai – „gėlių vaikus“, pokaris – „vilko vaikus“. O mes esame bibliotekos vaikai. Biblioteka mums, 29 laidos abiturientams, buvo ir tebėra viskas:  pati geriausia vieta namų darbų nusirašinėjimui; valgykla, nes tik čia skaniausi sumuštiniai; asmeninių santykių aiškinimosi aikštelė; užuovėja nuo visų gyvenimo negandų ir nelaimių; pati tinkamiausia vieta visoje gimnazijoje žaisti slėpynes; ramiam rytiniam snauduliui, nes rytais čia būna tylu, kol neateina septintokai; kiekvieną rytą išklausome maldelę – ,,perskaityk knygą, nes lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą reikės laikyti tau, o ne man“; dvyliktoje klasėje įvyksta kažkoks gyvenimo šuolis, viskas pasikeičia ir mes surandame knygas.

Garbė seneliui Gutenbergui už puikų sumanymą: žodį padėti ant popieriaus. Garbė Styvui Džobsui ir Bilui Geitsui už puikų sumanymą: žodį padėti ant ekrano. Bet šiandien ne apie tai. Šiandien apie Cai Luną iš Kinijos, kurio dėka turime popierių. Na, žinoma, ir tiems žmonėms, kurie rašė knygas, o mes su džiaugsmu jas skaitome. Tad šį vakarą visi eime į biblioteką, kur  ne tik skaitysime, bet ir žiūrėsime, klausysime ir…“, – kvietė dvyliktokai. 

Pirmokai ir antrokai parengė nuostabų pasirodymą apie Zuikių mokyklą, trečiokai ir ketvirtokai – apie Raganiukės gyvenimą. Penktokai vienu metu scenoje supynė Kakės Makės, Mažojo Princo ir Pepės Ilgakojinės istorijas, o štai šeštokai sprendė technologijų užvaldytos žmonijos išlikimo problemas pagal komediją ,,Vyrai juodais drabužiais“. Septintokai įsijautė į daug pagundų žadantį vaidmenį „Vienas namuose“. Aštuntokai kvietė pasinerti į stebuklingąsias „Narnijos kronikas“. Devintokai visiems padus papurtė į sceną išleidę Pinčiuką iš ,,Baltaragio malūno“. Lyg to dar būtų neužtekę – dešimtokai į sceną drebino filmo „Kaukė“ veikėjų šėlsmu. Kad visi neišlėktų įkaitus emocijų parako statinei, vienuoliktokai „atvertė“ Enciklopediją. Ir tai taip pat buvo stipru. 

Biblioteka žavi tuo, kad joje viskas gali pasikeisti bet kurią akimirką. Netrukus viskas nurimo ir scenoje pasirodė keturios prisukamos lėlytės iš Vidiškių kultūros namų. 

Kai jau atrodė, kad niekas niekuo nenustebins, pasirodė tvarkingai susivėlęs maestro (Jūratė Sveikauskienė), pasirengęs viena vienintele batuta suvaldyti visą būrį gražiausių damų (mokytojos) ir žavingų vyrų (mokytojai ir tėvai). Skambėjo operetė „Linksmoji našlė“. Tai buvo ir vaizdo, ir garso, ir emocijų „bomba“. 

Karnavale dalyvavę rajono meras Laimutis Ragaišis ir seniūnas Alfredas Aškelėnas džiaugėsi kiekvienu pasirodymu atskirai ir bendrai išsaugota tradicija organizuoti karnavalus – liaudies šventes su persirengėlių šokiais, eitynėmis, vaidinimais, papročiais bei net apeigomis, žyminčiomis perėjimą iš žiemos į pavasarį (naujųjų gamtos metų atgimimo pradžia). 

Gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė už pagalbą organizuojant renginį dėkojo Domanto ir Simono tėveliams Linai ir Stasiui Cicėnams, Jokūbo tėveliui Algiui Cicėnui, KŪB Danalta vadovui Danieliui Paukštei ir AB Imeda vadovui Donatui Mačiui. 

Kodėl karnavalas yra galimas proveržis gimnazijai? Šalyje jau yra ugdymo įstaigų, kurios išaugo, subrendo ir nusprendė atsigręžti į jauną žmogų, antrame plane palikusios dokumentacijas, t.y. perėjo prie integruoto mokymo (realaus, o ne „popierinio“). Vidiškių gimnazijos bendruomenė pakankamai nedidelė, bet tuo pat metu brandi ir kūrybinga, drąsiai priimanti iššūkius. Vienas iš tokių galėtų būti integruoto ugdymo projektas tokiu pat pavadinimu „Biblioteka“ (čia, žinoma, supaprastinta). Tarkim, mėnesį ar du vaikams nevyktų standartinės nuobodžios pamokos, o tuos du mėnesius jie mokytųsi integruotai visus dalykus, preciziškai rengdamiesi karnavalui (pradedant idėja, renkant įdomią informaciją, kuriant scenarijus lietuvių, anglų, vokiečių ir lotynų kalbomis, darant eksperimentus ir bandymus, siuvant drabužius, gaminant dekoracijas, šokant, o rytais atliekant mankštelę). Į tokias veiklas galėtų prisijungti ir tėvai. Galutinis rezultatas – tris dienas trunkantis ir visiems žadą atimantis karnavalas, į kurį suvažiuotų ne tik rajono, bet ir šalies mokyklų bendruomenės. Kad vaikai mėgautųsi tokiu mokymusi ir pasiektų puikių rezultatų – nėra abejonių. Žinoma, prieš tai mokytojams reikėtų padirbėti. Tačiau Vidiškių gimnazija turi visas galimybes išeiti iš ribų ir leisti vaikams puikiai jaustis ir augti realiame gyvenime, o ne virtualioje realybėje, kurioje niekam neskauda ir niekas nemiršta, kur viskas tėra iliuzija. 

Autorės ir Vidiškių gimnazijos nuotr.

1 komentaras

  1. vidiškių proveržis ir kitos pasakos prieš miegą…


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje