Dvasininkai ir filosofai dažnokai kalba apie mąstymo etiką. Redakcijos darbuotojai, išklausydami ir reziumuodami įvairias skaitytojų nuomones, galėtume pasakyti, kad skambučiai nusako skaitytojų gyvenimo etiką arba dvasingumo lygį. Nors mes – ne psichologijos ekspertai. Minėdami Laisvės gynėjų dieną, daugelis jautriai prisiminė praeities išgyvenimus, visai Lietuvai skaičiuotas nerimo kupinas valandas. 

Paskambinusi ignalinietė Laima dalinosi pastebėjimais. Išgyventa mergytės Agotos drama suvienijo Lietuvą Sausio 13-osios išvakarėse. Sušaukė vienybei ir maldai. Tauta gelbėjama nuo emocinio drungnumo. Tie žmonės, tada stoję prieš okupantų tankus, nebuvo drungni. Dabar jie – mums šventi. Situacijos įrodė, koks gražus žmogus! – sakė pašnekovė.

Jau Sausio 13-ąją laikraščio skaitytojas Vilius komentavo, kad per mažai gyventojų įsijungė į Atminimo akciją. Reikėtų tokią dieną daugiau prisiminti visus žuvusius už Lietuvos laisvę, nebijoti prasto oro, organizuoti iškilmingas eisenas, nes nuoširdžios pagarbos niekada nebūna per daug… 

Atminimo žvakės tegul dega ne tik visuose languose, bet ir visų gyvųjų širdyse – akcentavo vyriškis.

Patriotinių pakylėtų nuotaikų banga dalinosi tik dalis laikraščio skaitytojų, kitus vijosi kasdieniai rūpesčiai ir įvairios bėdelės.

Kažkas „pramigo“ su leidinio prenumerata, „o vietinių naujienų reikia, būtina žinoti kuo rajonas alsuoja“, – skųsdamasi dėl negauto laikraščio, teigė ignalinietė senjorė…

Skambinusi Vladislava piktinosi dėl papildomo maisto atliekų rūšiavimo –  „mes – senjorai, kai sumokame visus mokesčius, tai maistui išlaidauti didelių pinigų tikrai nelieka, perkame būtiniausius produktus, nieko valgomo nemėtome į konteinerius. Dar mokame gerbti duoną. Ar daugelis ignaliniečių neturi kur dėti maisto atliekų? Nesąmonė. Tik papildoma atsakomybės našta žmogui ir nuolatinis mokesčių didinimas, – sakė moteris.

Šia tema gavome ir ignalinietės Dalios el. laišką, kuriame rašoma: „Prašau paaiškinti, kokiu tikslu dalinami kibirėliai maisto atliekoms, jei nėra maišelių? Nurodyta mesti maisto atliekas į savo maišelius, bet jie juk tokie patys namuose naudojami kaip ir buitinėms šiukšlėms. Neigi bus liepiama pirkti skirtingus? O jei ne, tai kaip skirstytojas atskirs kur maistas, kur buitinės, juk liepta mesti į tą patį konteinerį? Kokiu būdu jas atskirs maišelius buitinių atliekų skirstymą prižiūrintis asmuo, ar bent bandys jas rūšiuoti po mūsų?

 Ar kolegoms mokėtojams ir valdantiesiems  neatrodo, kad žaidimai su šiukšlėmis per brangūs vartotojui ir yra betiksliai ekologiniu požiūriu. Kas kompensuos žmogui sunaudotą laiką atsikratyti į 4 rūšių konteinerius metamomis šiukšlėmis, kas kompensuos už vandenį riebaluotam plastikui ir pan. nuplauti ir pan. Per kiek laiko 1 konteinerį suspėja pririnkti vartotojas, per kiek laiko smarvę skleisti pradeda gendantis maistas?

Ar savivaldybės ekologui neatrodo, kad tokiu būdu bus padidinta žemės tarša, ekonominis motyvas skleis neramias abipusės pagarbos trūkumo.“

Jau antri metai iš eilės sulaukiame skambučių iš Raščiūnų kaimo dėl benamių ir neprižiūrimų augintinių. Dar prieš metines šventes paskambinęs raščiūniškis Antanas B. skundėsi, kad alkani kaimo rainiai vėl glaudžiasi jo namų teritorijoje. Labai viliuosi, kad mums, redakcijos darbuotojams, gal neteks vykti į gelbėjimo operaciją (kaip pernai), ir žadėtą pagalbą vyrui ir katinams jau suteikė seniūnijos darbuotojai. Juk viltis miršta paskutinė!