Skip to content

Kaip brigadininkas bobų agurkus saugojo

Paulinas JUODAUSKAS

Nuo seno kaime niekas nepradėdavo rugiapjūtės pirmadienį. Jei anksčiau prapjovų valstietis nepadarydavo, nors desėtką pėdų pjautuvais supjaudavo šeštadienį. Pirmadienis buvo laikomas tuščia ir nesėkminga diena. Stengdavosi nepradėti jokių rimtų darbų. Šios tradicijos laikėsi ir kai Palukščių salos valstiečius suvarė į „Tarybinio spartuolio“ kolūkį, pirmais metais rugius ir kviečius taip pat pjautuvais pjovė. Antrais – jau dalgiais šienavo. 

Trečiais metais rugiapjūtė buvo dar lengvesnė. Kolūkis kertamąją nupirko. Tokios saloje anksčiau net valakiniai neturėjo. Smalinis Kazimieras įkinkė porą arklių ir kertamoji, tarsi vėjo malūnas mojuodama sparnais, suka aplink rugių lauką. Sparnai guldo javus ant dalgio. Klebakt,  klebakt, o vienas sparnas tik šmirkšt, ir nustūmė rugių pėdą ant žemės. Pakyla ir vejasi kitus, vos neužvoždamas Smaliniui per pečius. 

Aplink lauką sustojusios moterys laukia. Kai privažiuoja kertamoji, čiumpa išmestų rugių pėdą, suriša – ir į šoną, kad vėliau eidami arkliai kojomis nesumintų, varpų neiškultų. O iš paskos vyrai klega. Įma pėdus ir į gubas stato. Kaip buvo įprasta, vis po dešimt ir po dešimt pėdų. O vėliau –  įsigudrina. Gubai jau gana ir devynių, ir aštuonių, o kur didesni pėdai – net septynių. Brigadininkas Trečiokas darbadienius ir rišėjoms, ir gubų statytojams nuo kapų rašo – daugiau gubų, daugiau kapų, daugiau darbadienių.

Darbas spartus. Deja, valstiečiams širdis sopa. Būdavo, kai nuosavai biruolius rugius augino, veždami tarantosus ir razvodus paklodėm išklodavo, kad nė vienos varpos rugienoje neliktų, nė vienas grūdas neišbyrėtų. O dabar!.. Pilna dirva kertamosios prikapotų varpų. Moterys bando rinkti, į pėdus kamšyti. Bet ką ten surinksi, kai varpų ant žemės – kaip patalas. 

Kitą dieną brigadininkas visus salos vaikėzus surinko. Liepė grėblius atsinešti ir varpas grėbti. Deja, rugienose ir grėbliai nepadeda. Tik basi vaikai kojas susibraižė. Pradėjo zysti, namo prašytis. O brigadininkas – nė už ką. Ir taip vieną, kitą dieną. Vyrai net prieš brigadininką burnoti pradeda:

– Būk žmogus, Trečioke, pagailėk vaikų. Kam kankini, jokios naudos vis tiek nėra. Niekas tų varpų nei sugrėbs, nei surinks. 

– Žinau, ką darau, – atsikerta brigadininkas. – Dėkui geriau pasakykite. Man bobų agurkai labiau rūpi, negu jūsų varpos. Palik šituos razbaininkus ir varliamušius vienus saloje, kai daugelio trobų klemkos užstumtos, nerasite nei agurkų, nei pomidorų. Visi daržai kaip volu bus iškočioti. Neatlaikys ir obelų šakos.

Pritilo vyrai. Gal ir tiesą brigadininkas sako?.. O moterys visą laiką patenkintos. Vaikai ant akių, neverčia namų, katinam skardinių prie uodegų neraišioja… Jau neinkščia ir vaikai. Po dienos kitos patiko ir jiems tokia rugiapjūtė. Ypač mergaitėms – vėlyvų rugiagėlių susirasdavo, vainikėlius nusipindavo. Labiausiai mėgo dabintis strazdanosė Gražulytė, visų Gražuolyte vadinama. 

Vaikams sunkiausia būdavo popiečių sulaukti. Išsilakstę lauke, panuovolyje valgo, net ausys linksta. Tokių gardžių storų bulvinių blynų su čirškiniais vėliau gyvenime net mandriausiuose restaronuose nevalgė. Iš namuos girnomis maltų miltų iškeptas kvietinis kakoras buvo gardesnis už dabar pašlovintus bankukenus ir šakočius. Galima liežuvį nuryti…

O koks gardus šulinio vanduo! Kibire po guba pastatytas, balta švaria drobele apdengtas, kad saulė neįšildytų, akuotų nepribirėtų. Su padžiuvusios duonos plutele. Nepalyginti su dabar visokiomis coka-colomis ir spraitais. Tiesa, dėl to vandens kartą vyrai snargliams vos kailio nenulupė. Labiausiai saloj padūkęs kalvio Veržlio Juliukas nugirdo vyrus žvengiant, kad Karaliaus Rožė neva pieno puodynėn  varlę įleidžia. Pienas tada nerūgsta. Sugauna vaikis didžiausią varlę ir įmeta kibiran po guba. Dairos, kas bus?

Per „zakurką“ pirmoji atsigerti ateina Viktos Adelė. Nusidengia drobelę. O Viešpatie! Ant duonos plutos, didžiausias akis išvertus, sėdi guzuota varlė. Moteriškei rankas ir kojas atėmė. Stovi kaip statula. Tik gerklė, kaip punčeka. Rėkia iš visų plaučių, kiek išgali. Iš viso lauko sulėkė pulkas moterų ir vyrų. Kas pasidarė? Gal gyvatė įkirto? Kai pamatė varlę, visi, pilvus susiėmę, žvengti pradėjo. Vaikai net per rugienas raičiojasi nugriuvę.

Aprimus alasui, vyrai pradėjo dairytis – kas tai padarė? Snargliai neprisipažįsta ir vieni kitų neišduoda. Negi būtų durni. Laimė, niekas taip ir nesužinojo, kieno tai darbas. Juliui kailį būtų iškaršę. Tris dienas namie prie stalo stačias valgytų ir kniupsčias lovoje miegotų…

***

…Prabėgo keliolika metų. Suaugo šitie razbainykai ir varliamušiai. Mokslus baigė. Kai kurie net aukštuosius įveikė. Agronomais, inžinieriais, kitais žemės ūkio specialistais tapo.  Daugelis sugrįžo į gimtinę. Kur dingsi? Į Airiją ar Norvegija, kaip dabar, neišvažiuosi. O ir gimtinė – visiems brangi. Kaip jiems sekėsi tame „Tarybinio spartuolio“ kolūkyje, vėliau papasakosiu.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje