Skip to content

Va šitaip užauga Lietuva

Kalbėjosi Sigita TELYČĖNAITĖ

Tarsi nuo kylančios paukštės sparnų giesmėmis krinta laikas, talpinantis šimtmečius, surašytą ir pamirštą kartų istoriją, paženklintas protėvių širdimi. Ir liaudies dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės palikimas laiko tėkmėje surinktas palengva. Nežinia, kaip būtų įamžintas jos vargo kelias šioje žemėje, ar daugeliui pakaktų užsispyrimo, drąsos nubraukti amžių dulkes nuo užmaršties kuperko, jei ne keletas pasišventusių ir toliaregių asmenybių. Dabar, viena iš jų, santūriai žvelgia į visą veiklą tarsi iš šalies, džiaugdamasi K. Skrebutėnienės atminimo įamžinimu knygoje „Žalioj girioj paukštės giema“, dėkodama, triūsusiems prie sudarymo ir leidimo. Bendraminčiai tyliai žino, kad liaudies dainų karalienės senųjų giesmių dvasia buvo nuolatos žadinama ir keliama šio žmogaus dėka. Vakaronėse, pamokose. Per mokytojos Nijolės KERAITIENĖS širdį liaudies dainuojamojo palikimo grožį išvydo daugelis Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos ir buvusios vidurinės mokyklos moksleivių kartų. Jie savo širdyse išsinešė į gyvenimus subtilius praeities jutimus, meilę liaudies tradicijai ir nenusakomą meilę gimtinei. Mokytojos dėka, liūdinti, tyra ir nepalaužiama Lietuva įsišaknijo ir užaugo mumyse amžiams. Apie mokytojo dalią, nešamą liaudies tradicijų sūkuryje, kalbamės su žinoma pedagoge. 

Esate Tverečiaus krašto tradicijų puoselėtoja. Jūsų sesers Irenos Seliukaitės ir Jūsų pačios iniciatyva iškeltas į visuomenę ir išsaugotas ne vienas etnografinis palikimas, atskiras praeities reiškinys, puoselėjamos ir įamžinamos protėvių tradicijos. Kada supratote tradicijų svarbą ir kaip keitėsi jų pažinimas per gyvenimą? 

Aš, deja, neturėjau laimės augti senelių globojama: tėčio tėvai jau buvo mirę iki mano gimimo, mamos tėvai mirė, kai buvau visai mažytė ir jų neprisimenu. Menu, kaip tėvelis per Užgavėnes, Ažugavomis pas mus vadintas, vežiojo pilnas roges vaikų per laukus, kad linai geriau augtų, nors tų linų jau niekas nebeaugino. Kai augau, per Velykas tėvelis visada įrengdavo gale namo sūpuokles, dažydavome kiaušinius. Per Sekmines eidavom į pievas „kupoliot“: mama padarydavo „limonado“ (vandens su uogiene), iškepdavo skanesnį blyną ir lauke valgydavom… Bet tai atrodė tada tik smagūs vaikų žaidimai. Dabar suprantu, kad tada tradicijos buvo savaime suprantama gyvenimo dalis, niekas jų neaiškino, jos tiesiog natūraliai gyvavo ir pagal jas gyventa.

O kai lankiau mokyklą, dar buvo gyva dainavimo tradicija. Dainuodavome važiuodami į kolūkį bulvių kasti, dainuodavo visi: ir vaikinai, ir merginos, turintys balsus ir nelabai. Turėjome ir dainų sąsiuvinius, kur rašydavomės žodžius. Bet visa tai nebuvo kažkokių gilesnių tradicijų puoselėjimas. Labiausiai tradicijas ir dainos galią supratau įstojusi į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Man pasisekė – turėjau šviesiausius dėstytojus, tikrus inteligentus, kurie labai subtiliai vedė lietuviškumo puoselėjimo keliu. Ir čia didžiulis vaidmuo teko tautosakos dėstytojui šviesios atminties Donatui Saukai bei jo vadovaujamoms tautosakos ekspedicijoms Dzūkijoje. Va ten ir prisigraibėm visi: ir miestiečiai, ir kaimiečiai – nuostabiausių senovinių liaudies dainų, žaidimų… Kai jau antrakursiai buvom vežami į kolūkį, autobusas plyšte plyšo nuo puikiausių dainų, jas traukėme ir per darbo pertraukėles, ir vežami pietų. Įstrigo, kad kolūkiečiai į mus, dainuojančius, žiūrėjo labai pagarbiai. Tada kaip niekad pajutau bendro dainavimo džiaugsmą, dainos vienijančią jėgą. Ta banga nešė ir toliau, pradėjus dirbti mokykloje, užsikabinus už gyvojo Kristinos Skrebutėnienės palikimo, ją sustiprino tautinis atgimimas ir nebepaleido. O dar gilesnes savojo krašto pažinimo pamokas gavau dalyvaudama dviejose respublikinėse ekspedicijose po Tverečiaus kraštą (1985 m. ir 1989 m.), kurias organizavo tuomet jau Kraštotyros draugijoje dirbusi sesuo Irena ir profesorius Česlovas Kudaba. Tai tik sustiprino norą kaupti etnografinę medžiagą ir ją panaudoti, juolab, kad 1988 m., padedami mokyklos bičiulių, atidarėme kraštotyros muziejų.     

Visada labai tolerantiškai ir jautriai moksleivius įtraukdavote į liaudies vakaronių organizavimą, dalyvavimą jose. Daugeliui tarsi nubusdavo genetinė atmintis ir neišsakomas noras pažinti praeitį. Laisva valia rengdavomės tautiniais drabužiais, pindavomės kasas… O kaip pirmųjų liaudies vakaronių sūkuryje jausdavotės Jūs? Tai buvo Atgimimo priešaušris arba giliausia tamsa prieš aušrą… 

Jausdavausi pakylėta. Manau, kad tas sūkurys mane brandino kaip asmenybę. Be galo didžiavausi visais, kurie noriai prisidėdavo prie vakaronių. O mokinių būdavo pilna scena, juk pati puikiai tas vakarones prisimeni, buvai jų vedėja, didžiulė pagalba man, jaunai mokytojai! Be to, nepaprasta laimė man buvo, kad nuo pirmųjų darbo Didžiasalyje metų sutikau daugybę puikių kolegų, kurie palaikė mano idėjas, buvo nuolatiniai pagalbininkai ir bendražygiai. Tai Elena Umbražiūnienė, dirbusi užklasinio darbo organizatore, Juzė Drūteikienė, Marytė Misiūnienė, direktorius Tadas Jarmuška. Jau vėliau į mokyklą atėjo dirbti unikali tautosakos puoselėtoja Aldona Misiūnienė. Visi jos, pradinių klasių mokytojos, mokiniai būdavo scenoje: dainavo liaudies dainas, žaidė žaidimus, šoko. Su ja dirbti buvo lengva ir paprasta. Be to, apie mokyklą per vakarones susibūrė gausus bičiulių, krašto šviesuolių būrys. Tokio, ko gero, neturėjo nė viena rajono mokykla. Idėjų variklis buvo Juozas Kėkštas, subūręs didelį krašto muzikantų ir dainininkų ansamblį „Kuokinės aidai“, nuolatiniai pagalbininkai buvo Kastantas Sekonas, Stefanija Čelnienė, Danutė Baužienė, Vanda Andrijauskienė, Ona Pivoriūnienė, Vaclovas Papšys… Visų nė neišvardinsi. Bet jie visi labai svarbūs, nes tos sovietmečiu rengtos vakaronės – tai pirmiausia bendrystė, tautinės tapatybės ieškojimas, vienijimasis, kuris ir atvedė į Atgimimą. Ir būtent čia pasireiškė telkianti liaudies dainos galia, kurios niekada neužmiršiu. 

Kaip šios dienos skubėjimuos ir globalaus pasaulio diktuojamose sąlygose Jūs vertinate tautinį auklėjimą, ar daug praranda šiuolaikinis vaikas, neturėdamas tokių bobučių, prie kurių augo mūsų kartos?

Man neramu, nes tautinio auklėjimo kaip ir nebelieka, jis subyrėjęs fragmentais po visus klasių koncentrus. Jis nebėra vertybė. Sparčiai nyksta tarmės, kuriose užkoduotas mūsų unikalumas. Tai gal lemia ir nuolatinė atkurtos valstybės politika: kaimas ir jo žmonės nėra ta vieta, kurią reikėtų saugoti, palaikyti, gal net išskirtinį dėmesį parodant. Tokia pat juk ir švietimo politika, orientuota išimtinai į miestą ir miestiečius. Nuolat, nepriklausomai nuo to, kokia partija valdo. 

O šiuolaikinės bobutės, dirbančios iki 65 metų, nelabai turi laiko auginti anūkus. Tad senoji šeimos samprata, kur darniai sutardavo trys kartos, jau beveik nebeegzistuoja. Teks su tuo susigyventi. 

Ar tiesa, kad tautosaka atspindi kiekvienos tautos dvasinės raidos istoriją? Ar gali jausti žmogus asmenybės pilnatvę be protėvių pasaulėžiūros pažinimo, be tautos tradicijų?

Be abejo, tautosakoje slypi tokios gelmės, kurias atrandi ne iš karto, ne iš pirmo žvilgsnio. Tuo darkart įsitikinau, skaitydama Kristinos Skrebutėnienės dainų knygą „Žalioj girioj paukštės giema“ ir klausydama „Čiulbutę“ jas dainuojant.  

O ar gali žmogus jausti asmenybės pilnatvę be tautos tradicijų? Turbūt gali. Teko skaityti ne vieno ganėtinai garsaus žmogaus skeptiškus pasisakymus tiek apie tradicijų puoselėjimą, tiek apie tautosaką. Mums, kurie manome kitaip, tenka susitaikyti su tuo, kad ne visi yra tos pačios nuomonės. Laisvame pasaulyje kiekvienas gali rinktis, o ar pasirinkimas nebuvo klaidingas, parodys tik gyvenimas.

Ačiū už dialogą.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje