Skip to content

Kai mąstymas sutrikęs

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Kažkokia gana aukštas pareigas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje užimanti klerkė (pavardės neprisimenu, daug tokių protingų Lietuvoje) pasidžiaugė, kad lietuviai pradėjo geriau gyventi. To įrodymas esąs tai, kad dabar jau pusė vyresniųjų klasių moksleivių samdosi korepetitorius. 

Per Lietuvos nutautinimo radiją šita klerkė pasidžiaugė, kad apskritai šiuolaikiniai mokinukai taip nori mokytis, taip ištroškę žinių, jog jiems neužtenka to, ką per pamokas duoda jiems mokytojai. Ir korepetitorių samdymas esąs teigiamas reiškinys. 

Tai, kad tokius paistalus skiedžia tos ministerijos klerkė (nors prie sutrikusio mąstymo asmenų jos prisikirti negalima, ji diplomą turi), stebėtis nereikėtų. Dabar kaip Švietimo ir mokslo ministerija vadinasi?  Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Kodėl sportas buvo prijungtas prie švietimo ir mokslo? Kas juos sieja? 

Kaip mokslas susijęs su sportu – apskritai sunku suvokti. Juk mokslas jau seniai išaiškino, kad sportas kenkia sveikatai. Kai, sakysim, du ambalai(ambalas – jaunimo vartojamas nevartotinas žodis, reiškiantis žmogų, išvaizda ir intelektu primenantį 4 durų spintą) daužo vienas kitą per galvą – kokie mokslai po to į tą galvelę lenda?

Taigi sportas ir sveikata – dalykai nesuderinami, todėl valdžia padarė protingai, nepridėdama sporto prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Tačiau, turint galvoje, kad sportas šiais laikais didžiuojasi kovų menais, gal reikėjo pagalvoti apie Kultūros ministeriją? Vis vien toje ministerijoje turime tokį įdomų ministrą, taip gerai nutuokiantį kultūroje… galima buvo ir sportą jam pridėti.

Bet čia mes apie švietimą – nors, kaip matome, sportas šiais laikais irgi iš kažkurio šono prie švietimo ir mokslo prisišliejęs. Įdomu, ar kuri nors partija, atėjusi į valdžią, pasiūlys sportą prie kurios nors kitos ministerijos pridėti, ar dabartinis piktinimasis tokia padėtimi taip ir liks tik oro padrebinimu? Iki šiol taip visada būdavo: opozicija piktinasi, o į valdžią atėjusi – nieko nekeičia.

Taigi, apie švietimą. Statistika rodo, kad dažniausiai moksleiviai ieško lietuvių kalbos ir matematikos korepetitorių. Dėl matematikos – gal todėl ieško, kad mokyklinis matematikos kursas yra pernelyg sudėtingas, o įvesta prievolė laikyti matematikos egzaminą verčia moksleivius mokytis (mokėti) papildomai.

Aš matematikos irgi mokiausi. Paklauskite, ar aš prisimenu kokią nors lygtį ar teoremą? Paklauskite, ar gyvenime man viso to prireikė? Aritmetika – tai viskas, ko reikia. Gal ir reikėdavo kada, sakysim, kokį tūrį apskaičiuoti – imdavau žinyną. Dabar visai paprasta – internete viską galima per minutę rasti.

Tą patį galėčiau pasakyti apie fiziką ar chemiją. Na, niekada parduotuvėje manęs neprašė, kad pasakyčiau alkoholio formulę.

Bet mokyklinė, dabar jau vos ne aukštoji, matematika šiais laikais, girdi, reikalinga, nes pasauliui reikalingi visokie programuotojai, o be matematikos žinių į juos rengiančią aukštąją neįstosi.

Teko versti į lietuvių kalbą iš Baltarusijos atvykusių dirbti į Lietuvą programuotojų dokumentus. Absoliuti jų, aukštos klasės specialistų, kokių Lietuvoje ypač trūksta, jokių diplomų neturi, jie po vidurinės savarankiškai to kompiuterinio programavimo meno išmoko. 

Apsidairę pamatysime, kad ir aplink mus yra kompiuterininkų su viduriniu. Gal pavardžių neminėsiu, iš pagarbos jiems, ir nenorėdamas pakenkti, nes darbdavys gali pareikalauti diplomo, Pas ne mokėjimas, sugebėjimas svarbiausia, o popierėlis – diplomas.

Sumažintų sporto ministras mokinių krūvius ir tų vadinamų tiksliųjų mokslų, ir visokių dabar madingų socialinių – ir vidurinis mokslas bent metais sutrumpėtų, ir mokytojų nebetrūktų. Bet tai neįmanoma, ir ne vien todėl, kad Europoje tokie reikalavimai. O ką daryti tai armijai korepetitorių?..

Dėl lietuvių kalbos – čia moksleiviai irgi be korepetitorių neapsieina. O sakykit, kodėl apskritai geriausiai išlaikomi anglų kalbos egzaminai? Gal tiesiog reikėtų padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių – žinoma, anglų kalbos sąskaita? Kas norės į užsienį važiuoti – tegul samdo anglų kalbos korepetitorių. O nemokėti gimtosios kalbos turėtų būti gėda.

Anksčiau buvo.

Girdžiu pasipiktinusius balsus: kaip be anglų kalbos, kaip mes bendrausime su atvykėliais, mes juk tokie svetingi? Mums gi turistų reikia, kaip su jais bendrausi, pas mus visokie darbininkai važiuoja, jie juk ir lietuviškai nemoka.

Mano vidurinė anūkėlė Prancūzijoje mokosi. Šiek tiek užtruko, kol prancūziškai pramoko. Mat normalus prancūzas su tavimi kalbėsis tik prancūziškai, jis kitokios kalbos nemoka ir yra įsitikinęs, kad jeigu koks atvykėlis nori su juo pasikalbėti ir nemoka jo kalbos – tegul pasisamdo vertėją.

Tai vadinasi tautinis išdidumas, kurį mes visiškai, atleiskite, prašikome. Nebeturime jo. Tautiškumas dabar, ir jau seniai, mums tapo keiksmažodžiu. Nacionalizmas – kas gali būti blogiau? 

Anksčiau vieniems į rudą skylę lįsdavome, kalbėdami rusiškai, dabar lendame kitiems, kalbėdami angliškai.

Ką čia apie mokslus ar kokį švietimą šnekėti, kai tokia jau valstybinė politika. Atrodo, specialiai nutautinimas vyksta. Vietoj rusinimo – anglinimas.

Beje, juk aš apie korepetitorius pradėjau. Tokia jau valstybės politika, kad jų tik daugiau reikės. Kodėl? Mano jauniausiojo anūko klasę lanko specialiųjų poreikių vaikas. Kitaip tariant, silpnaprotis. Per pamokas susigalvojęs po suolu palenda, ar šiaip pašūkauja. Kai mokytojas (-a) turi būti to vaikelio aukle ir kažką jam aiškinti, nors visi supranta, kad tokio vaikelio nieko neišmokysi…

O čia aš apie kažkokias smulkmenas, apie kažkokią matematiką ar lietuvių kalbą. Nuo kitų metų visi „sutrikusio mąstymo“ vaikeliai eis į mokyklas  kartu su normaliais. Sakykite, kam ten mąstymas sutrikęs?

Nieko, tėveliai, juk geriau gyvenate, sumokėsite korepetitoriams – matematikos, fizikos, chemijos, lietuvių kalbos, ir taip toliau.

Kęstučio Pabijuto pieš.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here