„Mano ūkio kronikoje“ aprašytas katinas Konstantinas sulaukė skaitytojų dėmesio. Gauta keletas šiltų atsiliepimų, kuriuose kalbama apie žmogaus širdies savybes ir augintinio ištikimybę. Vėl liečiama artimo meilės tematika. Bet jautresnį minties vedimą visada sukelia kitokia nuomonė, prisilietimas prie kitokios pasaulėžiūros. Vienas teksto skaitytojas rašė: „Mūsų laikais gyvūnams rodoma per daug sentimentų. Jie tapo visuomenėje beveik garbinamais stabais. Kažkada katinams buvo gerai tvartuose, o šunims pririštiems prie būdos. Augintinis turi žinot savo vietą namuose ir žmogaus gyvenime. Ne dėl jų mes kenčiame ir kuriame ateitį. Daugiau rūpinkitės gyvais žmonėmis. Pagarbiai V.“
Rašydama apie gyvūnus, kalbu širdimi ir viliuosi, kad bent iš tūkstančio skaitytojų, nors vienam bus paliesta širdis. Tai – visų mano publikacijų tikslas, neparašyta ir nepaviešinta iki šiol dvasinio kelio nuoroda. „Mano ūkio kronikos“ herojai keliauja su manimi ir kantriai dalinasi visomis gyvenimo negandomis. Visada lydi tikėjimas, kad nors į vieną augintinio portretą pažvelgs vaikų akys, susidomės, atjaus. Širdies „mankšta“ nepakenks ir nei vienam suaugusiam.
Psichologai ir dvasininkai teigia, kad žmogus, besirūpinantis, atjaučiantis, mylintis gyvūnus, mylės ir kitą žmogų, artimą. Ir atvirkščiai…
Prieš 15 metų Švenčionių r. spaudoje pasirodęs šių eilučių autorės straipsnis „Iš mirštančio šuns akių krinta ne ašaros, o žvaigždės“ apie žiurkių nuodais šeimininkų numarintą dalmantiną, su žiauria priešistore, sulaukė aštrių diskusijų ir paskatino ateityje daugiau nenuleisti žvilgsnio nuo mūsų mažųjų draugų likimų. Gyvūnai lieka bejėgiais prieš žmogų ir jo sprendimus. Vis labiau rambėjanti visuomenės širdis tampa žmonijos ir žmogiškumo išlikimo problema.
Informacijos pateikimo stiliaus mados dalinai ištūmė kilnumo ir širdingumo sąvokas iš kasdienio gyvenimo aprašymų (smurtas, neigiamos emocijos ir pyktis dažniausias skaitomos informacijos palydovai ir vertinimų formuotojai)… Bet žmogiškumas niekur nedingo mūsų skubėjime ar, dar giliau, širdyje. Tiesiog privalu kažkam kitokiu žvilgsniu žvelgti į dvasingumo formavimą aplinkoje, per opiausias ir jautriausias nytis tiesti vilties kelius. Kas pasakys, kiek sielų išgelbėjo mažieji mūsų broliai savo bejėgiškumu ir nuoširdžia meile? Jie nenuginčijamai tapo likimų dalimi, guodėjais, slaugytojais ir kantriausiais mūsų mokytojais.
Šventame Rašte sakoma, kad mirtis ir į bejėgių gyvūnų būtį atėjo per žmogaus nuodėmę. O dvasios tėvai leidžia melstis už visus augintinius, kurių bejėgiškumas puošia žiaurumu išmargintas dienų aktualijas ir nepaliaujamai mums skelbia artimo meilę.
2 komantarai (-ų)
Gerbiu straipsnio autorę, tačiau dvasingumo formavimas priklauso konkrečioms institucijoms kurios straipsnyje nėra minimos ir vilties keliai yra atveriami per konkrečių žmonių veiklą. Dvasios tėvai moko pirmiausia gerbti žmogaus gyvybę, . Kokioje aplinkoje dabar tenka mums gyventi, argi gyvūnų būtis yra svarbesnė už žmogų?
Lietuvos vardas kilęs iš veiksmažodžio lieti, todėl viskas bus gerai.,
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!