Laiko vandenyno bangose nyksta ir keičiasi tautų istorija. Lietuvos mohikanų karta, regėjusi Antrojo pasaulinio karo audras ir išgyvenusi stalinistinio režimo diktatūrą, gyvai liudijusi Lietuvos partizanų likimus, keliauja į Amžino poilsio vietas. Vasario 16-osios prasmė laike įgauna bendresnius visuomenės vertinimus, kuriuose blanksta patriotizmo dvasia ir atsiranda oficialus formalumas.
Kalbėjimą širdimi apie gimtinės meilę keičia santūrūs postringavimai pilietine tematika, kuriuose, lygiuojantis į globalaus pasaulio reikalavimus, patriotu būti nemadinga, veikiau žalinga.
– O mūsų karta negalėjo būti kitokia! – kalbintas, teigė žinomas skulptorius, poetas ir muzikantas Mindaugas MILINAVIČIUS (nuotr.), šiuo metu, su kitais Lietuvos karikatūristais kuriantis darbus apie karą, vykstantį Ukrainoje, Izraelyje, Sirijoje…
„Augau Dzūkijoje. 1943 m. Vasario 16-ąją, mus, Merkinės pradžios mokyklos pirmokus, mokytoja sustatė po du ir su trisplvėmis rankose nuvedė bei suklupdė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kur tuomet buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą. Prisimenu, visą laiką klūpėjome.
Pokaryje, mano gimtojo Merkinės krašto partizanai savo krauju paženklino kiekvieną žemės pėdą. Tėvas Antanas mirė Sibire, Taišeto lageryje. Argi galėjome mes užaugti kitokie?.. Neįkvėpti lietuviško patriotizmo dvasia? Nemanau.
Esu patriotas, gal dabar kažkam tai – ir nemadinga ar neįdomu. Patriotas – tarsi cukraus gabalėlis, neįdėtas į arbatos puodelį (juokiasi, autorės past.). Negaliu būti kitoks, regėjęs šitiek daug pokario kančios ir išgyvenęs netekčių. Išlikę, kūryba bei darbais puoselėjome Tėvynę, kalbą, laukėme, ilgėjomės ir didžiavomės sugrąžinta tautos laisve. Lietuva man tapo amžinu įkvėpimo šaltiniu, be pabaigos… Visa poezija, skulptūra, liaudies melodijos alsuoja nenusakomą meilę gimtinei, kurioje nepamiršau nei vieno savo žingsnio, žvilgsnio, medžio ar posūkio… Dieviškas geltonų lubinų kvapas, kylantis iki dangaus, seka mane iš dzūkiškos vaikystės dienų ir niekur nepalieka.
Tai – Lietuva, tarsi stebuklas rusenantis kiekvieno lietuvio širdyje ir teikiantis gyvenimo, žmogiškosios būties gelmes. Džiaugiuosi nuostabiu lietuviškos kalbos skambesiu, džiaugiuosi kiekvienu lietuvišku žodžiu.
Laiko bėgsmo kitimai nedaro įtakos asmenybės brandai, nesikeičia Vasario 16-osios reikšmė, svarba, jutimai. .Nesvarstomai ir oriai šiandieną vadinuosi Lietuvos valstybės piliečiu, vadinuosi lietuviu. Patriotu.
Europos metų medžio konkurse šiemet dalyvauja poros šimtų metų amžių siekiantis kaštonas, augantis lietuvių tautos patriarcho, Vasario 16-osios akto signataro Jono Basanavičiaus gimtojoje sodyboje, Ožkabalių kaime. Kaštono aukštis siekia 19 metrų, o lapų lajos skersmuo plačiausioje vietoje – 21 metrą.
Labai viliuosi, kad gražuolis medis taps nugalėtoju. Būkime aktyvūs“ – optimistiškai ragino menininkas Mindaugas MILINAVIČIUS, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse.
Autorė dėkoja už dialogą.
Autorės nuotr.
1 komentaras
Ačiū Sigita už puikų straipsnį apie nuostabų žmogų Mindaugą!
Čia derėtų prisiminti dainos apie Dzūkiją žodžius:
Kiek daug gražių dainų,
Bet gražiausios mano tėviškėj.
Su daina aš gyvenu :
Koks gi tu dzūkas be dainos?
Kiek daug gerų žmonių,
Bet geriausi mano tėviškėj,
Dzūkas paguos, ranką paduos,
Dzūkas tau širdį atiduos.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!