Gyvenimo džiaugsmas – laiškai, fotografijos, laikraščio iškarpos ir prisiminimai 

1929 m. vasarį, kaip ir šiandien, po 95-erių metų, snigo šlapiomis snaigėmis. Klaidžiodama prisiminimuose Ona Dūdėnienė vis svarsto: kodėl dabar tokioje gausoje gyvenantys žmonės niekaip nesijaučia laimingi? kodėl ankstyvą pavasarį per gruodą ir sniegą basomis eidami į mokyklą, jie taip troško žinių, gerbė mokytoją? kodėl su vyru pasodintas sodas iki šiol toks brangus, o obuolys toks skanus, kodėl abiejų vargingai pasistatytas namas toks mielas? Daug klausimų sukosi moters galvoje. 

Gimtąjį Zarasų kraštą Ona palikusi prieš keturias dešimtis metų visą laiką, kol leido jos pačios ir vyro sveikata, gyveno Girminių kaime, Ignalinos sen. O paskutinius keletą metų, stipriai pablogėjus vyro sveikatai, pradėjo abu keliauti: tai pas dukrą Visagine, tai pas anūkę Kazokinėje. Šiandien Vyro Jono nebėra, belikę gražūs prisiminimai ir nuostabūs laiškai, rašyti iš Klaipėdos, kai sėmėsi žinių mokytojo duonai. 

Onos kruopščiai saugomoje skrynutėje sudėtos jos vaikystės, tėvų ir senelių, giminių ir kaimynų, artimųjų nuotraukos. Ji vis varto jas ir vis ką nors nauja prisimena. Prisimena ir brolio draugo Pauliaus Širvio vieną iš eilėraščių, kurio originalą atidavė saugoti Ignalinos viešajai bibliotekai. Pageltusiame, dar pieštuku rašytame laiškelyje ir po 80-ies metų dar galima įskaityti: „Dėl amžinos nemirštamos atminties nuo Pauliaus Š. Skiriu gražuolei O. K. (Ona Kėsilytei) Pamačiau aš tave/Ne svajonėj, ne sapne./Tik ant rožėmis nuberto tako,/Kuris gi, oi, daug pasako/Mergužėle tu miela/Skaisti žmonijos siela./Prisimink, mergyt, ir nepyk/Pasakyk, mieloji, ar daug tu galvoji/Pasakyk, ar mane myli, pasakyk, ko gi tyli.“

Bet karas išblaškė visus. Dingo ir brolis, ir Paulius. Nežinia, kas ir kur pradingo.

Gyvenimas skriete skriejo. Užaugo dukra ir sūnus. Išjudėjo jie savais keliais. Dukra Birutė (beje, gimusi tą pačią dieną kaip ir pati Ona) šeimą sukūrus dirbo Ignalinos ligoninėje, o sūnus Valdas dar mokėsi Ignalinos tuometinėje vidurinėje mokykloje. Pašlijus vyro Jono sveikatai, Dūdėnai pardavė namus ir paskui vaikus atvažiavo į Ignaliną, į Girminius. O čia Ona, iki tol dirbusi bibliotekininke ir laiškininke, pasuko jau kitu keliu. Ji įsidarbino Ignalinos rajono poliklinikoje, kur dirbo ir sanitare, ir autoklaviste, paskui – chirurginiame kabinete.

Gyvenimą gali bet kaip nugyventi, bet yra dalykų, kurių labai svarbu paisyti. Mokyti vaikus gerbti tėvus, kaimynus, ir kitus suaugusius, lenkti prie darbo, susipykus šeimoje tuoj pat išsiaiškinti ir neauginti pagiežos ir nesusipratimų, o svarbiausia – išsikalbėti su vyru namuose, kad nereikėtų pliaukšti su kuo papuola. O kad darna būtų – žiūrėti su kokiu žmogum tą gyvenimą pasiryžai nugyvent. 

Gyvenimas ir po 95-eirų nesibaigia, nors skausmas, netekus mylimo žmogaus, niekur nedingsta. Net jei kartu nugyvensi 66 ar daugiau metų, iki galo niekada vienas kito nesuprasi. Ir gerai, kad nesuprasi, nes kiekvienas yra neišsemiamas slėpinys. Tai ir yra tikras gyvenimas… 

O gyvenimo džiaugsmas – laiškai, fotografijos, laikraščio iškarpos ir prisiminimai bei šeima. Onos artimieji, išsibarstę po pasaulį – pradedant Lietuva ir baigiant Kanada – siunčia jai linkėjimų ir sveikinimų glėbį gražios sukakties proga. 

Anūkė Lina