Vasario 24 d. sukanka 120 metų, kai gimė žymi Lietuvos geologė Valerija Čepulytė. Jos gimimo vieta – Peterburgas, čia baigė lietuvišką privačią pradžios mokyklą, tris Kotrynos gimnazijos klases, o 1919 m. su tėvais grįžo į Lazinkų kaimą Tverečiaus valsčiuje. Merginos išsilavinimo pakako mokytojauti Švenčionių apskrities pradinėse mokyklose. 1924–1927 m. ji studijavo Švenčionių „Ryto“ draugijos įsteigtoje mokytojų seminarijoje, po to trejetą metų mokytojavo „Ryto“ draugijos mokyklose Vilniaus krašte. Tada dar trejus metus dirbo ir „Kultūros“ draugijos mokyklos mokytoja Lazinkose. 1934 m. eksternu išlaikiusi visus gimnazijos brandos egzaminus, įstojo į VilniausStepono Batoro universitetą, kur studijavo geologiją ir geografiją. Svarbu paminėti, kad tai buvo pirmoji moteris Lietuvoje, 1948 m. apgynusi geografijos mokslų disertaciją. Jos indėlis į Lietuvos geografijos mokslą labai svarus, bet šįkart V. Čepulytę prisiminsime kaip mokytoją ir rašytoją, kovotoją už lietuvybės išsaugojimą lenkmečiu, Tverečiaus krašto kultūros puoselėtoją.

Lenkmečiu svarbiausias ginklas prieš nutautinimą buvo lietuviškos kultūros skatinimas, kaimo žmonių švietimas. Jis vyko per lietuviškus vakarus, vaidinimus, kuriems, beje, buvo būtina gauti lenkų valdžios leidimą. Puikiai suprasdama tokių renginių svarbą ir pažinodama krašto kultūrą bei gerai mokėdama tverečėnų tarmę, V. Čepulytė su Mykole Krinickaite, taip pat kurį laiką mokytojavusia lietuviškose pradžios mokyklose, vėliau tapusia aktore, parašė įtaigių scenos vaizdelių. Vienas iš žinomiausių – komedija „Išmokė“. Turime užrašytų atsiminimų, kaip ši komedija, dar nespausdinta, buvo pastatyta Erzvėto kaime. Prie režisūros prisidėjo ir autorės. Pasak Balio Sėliuko, 1934 m. Erzvėto jaunimas, kurio buvo tikrai gausus būrys, pasiprašė Žilojo Adolių, kad leistų vaidinti jo dideliam kluone būtent šį veikalą. Žiemą prasidėjo repeticijos, į kurias atvažiuodavo ir autorės, o apie Sekmines klojimas jau buvo paruoštas ir vaidinimas įvyko. Autorės ne tik mokė, kaip įtaigiau vaidinti, bet ir paaiškino neturintiems patyrimo artistams, kaip padaryti sceną, buvo ištemptos vielos, mergaitės prinešė lovatiesių uždangai. Spektaklyje vaidino G. Martinėnas, B. Pundys, E. Grigaitė, E. Martinėnaitė, B. Sėliukas. Į premjerą susirinko jaunimas iš pusės Tverečiaus valsčiaus ir iš Mielagėnų, žiūrovai netilpo dideliame klojime, daugybė jų stovėjo aplinkui. 

O dar kartą ši komedija atgijo 1990 m. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje, kuri tuomet buvo dvikalbė Didžiasalio vidurinė mokykla. 1990 m. buvo paskelbti Lietuvių kalbos metais, tuo metu pradėta aktyviai informuoti apie artėjančią svarbią sukaktį: 600 metų mokykloms Lietuvoje. Didžiasalio mokykloje aktyviai veikė Sąjūdžio grupė, Lietuvių kalbos draugija, Lietuvos Kultūros fondo rėmimo grupė, tad pasitarę nusprendėme sutelkti mokytojų ir tėvų jėgas ir pastatyti šį veikalą. Kūrinį iš Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos per pažintis pasiskolinti gavo puiki mokytoja lituanistė Juzė Drūteikienė, tapusi nepamainoma suflere, režisūros ėmėsi direktorius Tadas Jarmuška, vaidintojus sukvietė šių eilučių autorė. Pagrindinio vaidmens sutiko imtis dviejų puikių sūnų tėvas Alvydas Spėčius, ryškiai suvaidino ir jo žmona Nijolė. Labai įtaigiai vyresnių personažų vaidmenis sukūrė mokytojos Valentina Mizarienė ir Alma Spėčienė, ištikimas mokyklos bičiulis Juozas Kėkštas. Kitus veikėjus sutiko įkūnyti trijų vaikų tėvas Algis Žemaitis, mokytojas Stasys Keraitis, Tadas Jarmuška ir Nijolė Keraitienė. Kadangi spektaklis trijų veiksmų, o kiekvienam veiksmui reikia keisti dekoracijas, per pertraukas, kaip anksčiau klojimų vaidinimuose, akordeonu grojo Antanas Spėčius, kai kuriose išvykose – Leonas Panavas. Premjerinį spektaklį fotografavo mokyklos bičiulis, dažnai mums talkindavęs krašto šviesuolis Aldonas Laurutėnas.

Dekoracijoms ir rekvizitui buvo skirtas ypač didelis dėmesys. Čia jau režisieriui nenusileido J. Kėkštas, reikalavęs išlaikyti autentiką ir kiek įmanoma atkurti ano laiko dvasią. Jas gamino patys artistai vyrai, senovinius buities reikmenis susigabeno taip pat artistai: V. Mizarienė – senovinį stalą, drobinį rankšluostį ir kočėlus, J. Kėkštas avėjo savadarbiais auliniais čebatais su mediniais padais ir juos scenoje avėsi iš muziejaus atsinešta kojele – tai specialus įtaisas, padedantis lengviau nusiauti batus. Iš muziejaus atsinešta ir pakabinama žibalinė lempa. O juokingiausia istorija buvo su šuns balsu. A. Spėčius įrašė šuns lojimą į magnetofono juostą ir reikiamu laiku įrašą paleisdavo. Bet kažkuriame vaidinime apsižiūrėjome, kad nepasiėmėme įrašo. Padėtį gelbėti šoko Juozas Kėkštas, taip tikroviškai užkulisiuose lojęs, kad po spektaklio vieningai nutarėme – tai geriau nei įrašas!

Mūsų pastatymas taip pat sulaukė didžiulio pasisekimo. Mokykloje surengti du spektakliai: vienas mokiniams, kitas suaugusiems, abu kartus aktų salė buvo sausakimša. O paskui prasidėjo gastrolės. Kaip tikri teatralai suvaidinome „Išmokė“ net dešimt kartų! Vaidinome Dysnos, Dietkauščiznos, Tverečiaus, Naujojo Daugėliškio, Mielagėnų, Mažėnų, Ignalinos kultūros namų, Ignalinos vidurinės mokyklos scenose. O pagerbdami komedijos autores, kantriai ir pasiaukojamai dirbusias lietuviškose mokyklose, parengėme neilgą paskaitėlę apie Lietuvos mokyklos istoriją ir visus pasirodymus pradėdavome nuo jos. Artistai stovėdavo išsirikiavę už uždangos, pasiruošę prisistatymui, ir prieš paskaitą visi su žiūrovais sugiedodavome Tautišką giesmę. Tai buvo nepamirštamos bendrystės pamokos. 

 O vaidinant Tverečiuje, į renginį atvyko Lietuvos televizijos žurnalistas Utenoje Audronis Šilinskas, kuris su operatoriumi paruošė trumpą reportažą „Panoramai“. Čia jis kalbino pirmojo spektaklio aktorių B. Sėliuką ir naujojo pastatymo iniciatorius. Vaidinimą stebėjo ir rajono laikraščio „Nauja vaga“ redaktoriaus pavaduotoju tuomet dirbęs Petras Mikštas. Jis negailėjo gerų žodžių: „Net ir šiandien, praėjus daugiau nei mėnesiui po premjeros, sunku pasakyti, kas nulėmė tokį didžiasaliečių pasisekimą. Ar tai, kad komedija stengėsi pavaizduoti Lietuvos kaimo gyvenimą, vargą ir džiaugsmą, kad ji parašyta gražia tverečėnų tarme, ar tai, kad saviveiklininkai artistai sukūrė scenoje įsimintinus komedijos veikėjų paveikslus? Mano nuomone, visa tai kartu nulėmė didžiasaliečių sėkmę“.

O apie Valeriją Čepulytę gimnazijoje dar kalbėjome 2009 m. vakaronėje „Tūkstantmečio žvaigždynas“, kai minėjome šviesiausius Tverečiaus krašto žmones. Ji turi savo vietą mūsų gimnazijos muziejuje ir kaip geologė, ir kaip mūsų krašto švietėja. 

Aldono Laurutėno nuotraukoje – spektaklio „Išmokė“ dalyviai 1990 m. spalį.