Skip to content

Kaip Varnys buvo išminuotas arba kaip naras mėgėjas kariuomenės išminuotojams nosį nušluostė 

Jonas BALTAKIS

1.

Užaugau netoli Varnio ežero, paauglystėje jame mirkome visas vasaras, čia ir plaukti išmokau, tad nuo vaikystės žinojau, kad Vidiškėse Pirmojo pasaulinio karo metais buvo vokiečių aerodromas. O iš Čeikiškės kaimo kilęs prof. Mykolas Čibiras savo atsiminimų knygoje „Lyg sietu atsijota…“ rašo: „Tuokart eidami pro Vidiškių dvarą, matėme pirmą kartą karišką vokiečių aerodromą ant dirvono prie kelio. Jame stovėjo keli lėktuvai. Vieną jų užvedė ir kareiviai dviese pavedėjo ir pastūmėjo už sparnų, bėgdami į pakalnę, kol tas pakilo skristi. Tai buvo dar labai primityvus aerodromas ir maži lėktuvai, primenantys vėlesnius tarybinius „kukuruznykus“. Tačiau jų parpimas buvo šiurpus, net baimę keliantis…“

Taip pat nuo vaikystės lydėjo pasakojimai apie tuomet į Varnio ežerą nukritusį lėktuvą. Jo lakūnai buvo palaidoti ant ežero kranto. Atgimimo metais kapavietė buvo sutvarkyta, pastatytas akmuo su žuvusiųjų pavardėmis, bet Vokietijoje atsirado lakūnų giminės ir palaikus jie tyliai, be kokios nors reklamos išsivežė…

2007-ųjų rudenį naras mėgėjas iš Elektrėnų Rimantas Griščenka, išnardęs vos ne visus Lietuvos ežerus, tarp jų ir mūsų rajone, bandė ieškoti ano lėktuvo. Tuomet jo nerado, bet surado kitą unikalų radinį – maždaug 200 metų senumo išskobtą iš rąsto ir gana gerai išsilaikiusį luotą (apie tai MI išsamiai rašiau penktadienį). Ieškodamas lėktuvo, R. Griščenka ežero dugne surado, pasak jo, tris nedideles, kaip spėjama – Pirmojo pasaulinio karo laikų aviacines bombikes. Gal jos iš to paties vokiečių lėktuvo, kurį prarijo Varnio gelmės? Bombos nedidelės, viena sveria apie 10 kg. Mat tais laikais iš mažų lėktuvėlių jos mėtytos rankomis. 2007-ųjų rudenį naras vieną bombą ištraukė, pranešė policijai, ši iškvietė išminuotojus, kurie sprogmenį išsivežė ir sunaikino. Dar, pasak R. Griščenkos, policininkai tada jį aprėkė, kam jis tas bombas traukia. Pragulėjo jos beveik šimtą metų, teguli dugne (4–5 m gylyje) ir toliau. Traukiant luotą, tuomet buvo atvykęs ir „Lietuvos ryto“ korespondentas Tautvydas Kontrimavičius. Tada sutarėme bombų temos neeskaluoti.

„Šiemet pavasarį (2009 m. – aut.) aš buvau atvykęs ir vėl nardžiau Varnyje, mačiau ir tas dugne įsibedusias dvi likusias bombas. Apie tai pasakiau ir vis mane šia tema kamantinėjusiam T. Kontrimavičiui, – dabar sako R. Griščenka. Šio kamantinėjimo rezultatas – straipsnis „Lietuvos ryte“.. Korespondentas perdėtai buvo susirūpinęs, kad bombos guli esą ten, kur maudosi vaikai ir apkaltino vietinę valdžią, kad ši žino apie sprogmenis Varnio dugne, bet nieko nedaro.

Pirma, ten, kur, pasak R. Griščenkos, guli sprogmenys, niekas nesimaudo ir niekada nesimaudė, nes ta vieta, žiūrint nuo paplūdimio, kitame ežero krante, dugnas ten – vien dumblas, į vandenį yra privirtusių medžių. Antra, išskyrus kalbas, oficialaus pranešimo apie tas bombas jokia tarnyba negavo, todėl niekas jomis ir nesirūpino. 

„Lietuvos ryto“ rašinys sukėlė šurmulį ir jau kitą dieną prie Varnio su naru R. Griščenka atvyko Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus bataliono išminuotojai, vadovaujami kapitono Nerijaus Aleknos. R. Griščenkos po vandeniu neleido, nardė patys išminuotojai. Nors turėjo, pasak jų, labai jautrų sprogmenų ieškiklį, tačiau per beveik po vandeniu praleistos pusantros valandos (tiek akvalanguose užteko oro) nieko nerado. Išminuotojai pyko ir kaltino dėl esą melagingo iškvietimo, R. Griščenka pyko, kad jo neleido nardyti, nes jis būtų iš karto suradęs tą vietą, kur yra bombos, mat ją yra pažymėjęs į dugną įbestu pagaliu. Taip ir liko neaišku – yra tos bombos ežero gelmėje, ar jų ten nėra.

Kaip N. Alekna MI sakė, kad jis niekad netiki jokiais pasakojimais ir legendomis tol, kol sprogmenų nepačiupinėja rankomis. Pasak kariškio, jei bombas būtų radę, reikėję evakuoti pusę Vidiškių, o jei sprogmenys būtų tokie pavojingi, kad juos reikėtų sprogdinti vietoje, tektų evakuoti visą miestelį (daugiau nei tūkstantį gyventojų, nors miestelis, lyginant su ežeru, yra ant kalno ir nuo Varnio jį skiria šimtamečių medžių miško parkas).

Kapitonas teigė, kad per visą bataliono gyvavimą (nuo 1992 m.) dar nebuvo nelaimingo atsitikimo, nė vienas sprogmuo išminuotojų rankose nesprogo, o jų nukenksminta dešimtys tūstančių. Pasak N. Aleknos, tarp bataliono karių sklando daug juodojo humoro. Žinomą posakį, kad išminuotojas klysta tik vieną kartą, kapitonas pataisė: „Netiesa, mes klystame du kartus. Pirmąkart, kai pasirenkame šią profesiją… Arba – išminuotojai būna seni ir drąsus, bet drąsus niekada nebūna seni…“.

2.

Būrys kariuomenės išminuotojų ir narų beveik po pusantros valandos nardymo Varnyje sprogmenų nerado. Nusprendė, kad jų ten ir nėra, o iškvietimas melagingas ir net užsiminta – ar nereikėtų už šias „pasakas“ apie sprogmenis skirti baudą narui iš Elektrėnų Rimantui Griščenkai. Kaip minėjau, jį išminuotojai tąkart buvo atsivežę, bet į vandenį jo neleido. Girdi – pavojinga.

Rimantas nardo jau trisdešimt metų, pagal patirtį yra profesionalas, matęs ir šilto, ir šalto, todėl kai pradedama abejoti jo kompetencija ir profesionalumu – supyksta ir įsižeidžia. Todėl išvykdamas iš Vidiškių, R. Griščenka MI sakė: „Atvažiuosiu kitą savaitę vienas ir parodysiu tiems pasipūtusiems žiopliams, kas teisus. Kartą žmogus ežere savo dirbtinius dantis pametė ir aš juos radau, o bombų nerasiu?..“

Kai redakcijoje eilinis MI numeris jau buvo atiduota spausdinti, suskambėjo telefonas. Skambino Rimantas: „Atvažiuokit prie Varnio ir nufotografuokit viską, kad vėl nelikčiau kvailio vietoje. Aš tas bombas ištraukiau iš vandens ir sudėjau ant kranto. Kai nufotografuosit, tik tuomet pranešime policijai…“

Nuvykau. Bombikės, maždaug metro ilgio ir 15 cm diametro, gulėjo žolėje ir blizgėjo. Jos buvo labai tepaluotos, gal todėl ir per 90 metų vandenyje nesurūdijo, o žvilgėjo lyg naujos. Pro skylutes ties stabilizatorių sparneliais viduje matėsi geltonos spalvos sprogstamoji medžiaga. Tai neginčytinai buvo Pirmojo pasaulinio karo bombos, kurios tuomet iš fanerinių lėktuvėlių buvo mėtomos rankomis.

Pasibaigus foto sesijai, paskambinau į policiją, ši iškvietė išminuotojus, o kol šie atvyko – pareigūnai saugojo sprogmenis ir jų vietą. Atvykę kariškiai bombas išvežė į Azos smėlio karjerą ir susprogdino. Bombos buvo padegamosios.

Kaip tąkart MI sakė naras R. Griščenka, sprogmenis traukti iš gelmių jam dažnai netenka, todėl nešdamas krantan šias bombas, jautė visu kūnu tekantį adrenaliną.

Taip tąkart beveik po šimto metų buvo išminuotas Varnio ežeras.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje