Skip to content

Kuri mūsų šalies žuvis labiausiai mėgstama

Pranas ZUBRICKAS

Jeigu būtų toks klausimas užduotas sovietmečio laikais, atsakymas, ko gero, būtų – ungurys. Su rūkyto ungurio pakiša tais laikais galima buvo daug svarbių problemų išspręsti, pradedant nuo gydymo iki deficitinių prekių. Bet nepriklausomos Lietuvos metais ungurys savo galybę palaipsniui prarado, bet išlieka garbingoje vietoje. Kas gyvena palei Nemuną, labai vertina  žiobrius. Kadaise vaikystėje, kai šeima gyveno Naujapievių kaime netoli Usėnų, iki Nemuno buvo apie 8 km. Pavasarį, jau prasidėjus lydekų nerštui, brakonieriai siūlydavo lydekas, bet, kiek pamenu, nelabai tėvai jomis žavėjosi, gal kad šeima buvo visai apsirūpinusi savo sodyboje užauginama mėsa. Laikėme kiaules, karvę su kasmetiniais veršeliais, avis, žąsis, kalakutus, triušius, viščiukai broileriai tais laikais dar nebuvo madoje. O lydekos buvo ,,nepaklausios“ ne tik, kad jų mėsa liesa, bet kad siūlė jas brakonieriai. Visai kita situacija buvo, kai, ko gero, tie patys brakonieriai pristatydavo į namus žiobrių. Liko iš vaikystės prisiminimas, kai žiobrius kepi, o jie dar supjaustyti keptuvėje kliba. Galima priminti, kad „Žiobrinės“, kaip šventė, buvo populiari XX a. pradžioje Nemuno atkarpoje nuo Skirsnemunės iki Smalininkų. Žinoma, tada mano tėvai gal tų tradicijų nežinojo ir nekepėm žiobrių ant laužo, pamautų ant karklo vytelių. Dabartiniais laikais ,,Žiobrinių“ šventės, kaip tautinis paveldas, organizuojamos Nidoje.

Bet jokiai žuvų šventei mastu neprilygsta kasmet vis labiau populiarėjančios Palangoje „Stintų“ ir Aukštaitijoje, pas mus Palūšėje, ,,Trauk stintelę“ vykstančios šventės. Pirmiausia jos vasario 10–11 d. jau įvyko Palangoje (nes ledo danga mariose anksčiau aptirpsta, negu pas mus R. Lietuvoje). Vasario 24 d. visi keliai vedė į Palūšę. Tai super įspūdinga šventė, kuri, manau, niekuo nenusileidžia (-o) Palangai. Ko trūksta iki Palangos lygio? Pirmiausia, kad vyktų šventė dvi dienas, bet tuomet kyla mažiausiai dvi problemėlės: kur  apgyvendinti tokią žmonių masę, ir kaip apsaugoti per naktį prekeivių išstatytas prekes. Sunkiausias uždavinys būtų nakvynių vietų parūpinimas. Turto apsaugą nesunku būtų užtikrinti, pasitelkus saugos tarnybas. Prisimenu, kadaise dirbant ,,Falkų“ saugos kompanijoje, kartą per visą naktį teko saugoti Pabradėje esančios „Intersurgical“ gamyklos surengtos šventės savo darbuotojams ir svečiams atviroje vietoje suvežtą įrangą ir vaišes. Puikiausiai mes, keturi komandos nariai, susitvarkėme. Dalis prekeivių savo transporto priemonėse vieną naktį galėjo pamiegoti. Man gaila, kai tiek suvežtų prekių nerealizuojama, o per dvi dienas, manau, prekyba vyktų gal net geriau. Aš, pirkėjas, apstulbęs nuo gausaus prekių asortimento, pirmą dieną nusižiūrėčiau ir viską apmastęs, kitą dieną greičiausiai atvažiuočiau pirkti dar ir papildomai. 

Baigiant, sąlyginai nenusileidžiant Palangai, be poledinės žūklės varžybų papildomai vertėtų organizuoti ir ,,ruonių“ maudynes. Tokie trumpi pamąstymai, nors šventė organizuota aukštame lygyje, bet vis dar kažko norisi. Kaip sakoma, tobulėjimui nėra ribų.

Dabar norėčiau keletą minčių išsakyti apie stintas ir stinteles iš biologo ir dirbusio žuvininku-ichtiologu varpinės. Apie jų biologiją, kuriuose ežeruose gyvena ir veisiasi, kuo jos skiriasi, neminėsiu, jau buvo apie tai rašyta ne kartą. Dirbant  Ignalinos žuvininkystės ūkio Dūkšto padalinyje žuvininku, teko vadovauti dviem žvejų brigadoms. Pradėjus veikti atominės elektrinės pirmam blokui, buvo skubėta, kol vanduo nesušils, gaudyti Drūkšių ež. šaltamėges žuvis – seliavas ir stinteles, nes paleidus antrą bloką (vėliau ir trečią), tai būtų neišvengiama. Žvejai kartais sugaudavo iki kelių tonų stintelių su nežymia seliavų priegauda. Tiesa, buvo žvejojama ne sukant „bobą“, o įprastiniu būdu, traukiant tinklus motoriniais ,,zidukais“. Žvejai išrinkdavo seliavas realizacijai (1 kg – 55 kap.), o stintelės (1 kg – 28 kap.), kuriomis nei Vilnius, nei rajono parduotuvės nesiimdavo prekiauti, keliaudavo į ūkių kiaulių fermas. Dabartiniais laikais stintelė – deficitas, vos ne prabangos maisto produktas. Kokia peršasi išvada: kas sovietiniais laikais buvo niekuo, kapitalizme virto viskuo arba atvirkščiai.

J. Baltakio nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje