Dar vienas pavasaris, o karo grėsmės ir niūrios nuotaikos Europoje niekur nedingo. Nerimas visuomenėje banguoja audringo vandenyno bangomis, kurios kartais pakyla, tai vėl atslūgsta.

Visa informacinė erdvė perpildyta nuogastavimais, tikimybėmis, strategijomis, aiškiaregystėmis ar filosofiniais svarstymais apie galimus karinius konfliktus, gynybos taktiką, visuomenės saugumo klausimus. Reikia būti kurčiam, aklam, beširdžiam, kad galėtum postringauti apie asmeninį socialinį komfortą ir dvasinę ramybę tokioje aplinkoje. 

Didžiųjų šalių lyderiai toliau tęsia šachmatų partijas, ant lošimo lentų statomi įvairių tautų ir valstybių likimai. Jie žaidžia „su dideliais piniginiais“, verslo ir valdymo statymais, o mes, neramiai laukiame, nes dauguma visuomenės, savo dvasios saujoje laiko tik gyvenimus… Net gyvenimus! Kuriuose telpa artimi ir mylimi žmonės, sukauptas visas dvasinis potencialas… Bet taip buvo visais laikais, nuo Sodomos…

Antraštės šaukia apie lietuvių perkamus butus Ispanijoje, apie aktyvias saugesnio gyvenimo paieškas tautiečių svetur. Ar tai smerktina? Ne. Galimybės ir pasirinkimas, deja, labai skirtingas skirtingiems visuomenės sluoksniams. Nevienoda socialinė „lygiava“ ir įsitikinimai.

Įvairios apklausos liudija, kad kas antras tautietis jaučia nerimą ar įtampą dėl Ukrainoje vykstančio karo eigos, nedrįsta planuoti, kurti tolimesnės ateities ir asmeninio gerbūvio. Kraštiečiai, dalyvavę laikraščio apklausoje, išsakė įvairių nuomonių ir verinimų minėtomis temomis. 

Danutė. Jaučiu nerimą, domiuosi informacija iš įvairių šaltinių. Panikos ir baimės nejaučiu, bet manau, kad konfliktų židinių padaugės, nebūtinai karinių… Putinistai labai suaktyvėjo visose šalyse. Turiu viltį, kad eliminavus sutrikusio mąstymo diktatorių, situaciją pasaulyje keisis, pagerės.

Vida. Taip, jaučiu nerimą, todėl stengiuosi, kuo mažiau žiūrėti televizorių. Per daug informacinio negatyvo ir įtampos skleidimo.

Valdas. Paniką žmonėms stengiasi sukelti mūsų vyriausybė. Valdžiažmogiai, matyt, to karo labai nori, kad galėtų už pavogtus pinigus išvengti atsakomybės. Asmeniškai įtampos nejaučiu.

Dalė. Įtampos nejaučiu. Nieko jau nebijau. Daug dienų praėjo sovietinėje santvarkoje. Per daug dienų! Ir vėl?! Be Bažnyčios, be lietuvybės, be laisvės. Be savęs.

Visas šias dienas buvau su žmonija, kuri verkė, dėjo gėles Kankinio-Didvyrio memorialuose. Užsakiau Šv. Mišias už Aleksejų Navalną, nes kasdieną Kremlius pilte pila žudynes ir melo pliurzą naiviesiems. Laidotuvių dieną, melsiuosi iš visų jėgų už šitą didvyrį. Už paskutinį JO mūšį. Už kiekvieną, kuris ateis. Kartoju, nebijau grasinimų, niekada nebijosiu, nes praėjau visus Pokario baisumus, sovietinį lagerį.

Laikraščio apklausoje dalyvavęs jaunuoliai – Aleksandras, Vita ir Jogailė teigė, kad nereaguoja per daug jautriai į neigiamas informacijas, planuoja studijas Universitete, vildamiesi, kad rytojus atneš karinių konfliktų sprendimus, (išrišimą…), nes pasaulio žmonės nori gyventi saugiai, kurti ateitį, mylėti ir puoselėti viltį… Gražūs jaunų žmonių žodžiai ir mintys, toks šviesus tikėjimas visais laikais gelbėjo pasaulį nuo pražūties.

Dvasininkas Bernardas. Liūdime su netekčių skausmuose kenčiančiais karo zonose, meldžiamės už praradusius viltį. Pasaulio vienuoliai, šventikai, visi dvasininkijos atstovai ir geros valios žmonės meldžiasi už Taiką, už Pasaulį. Net tikinčiam žmogui nelengva rasti jėgų pakelti tokias emocines įtampas ir įveikti dvasinį nerimą dabartinėje informacinėje kasdienybėje, nes reikia gyventi, judėti, nepasiduoti dvejonėms… Ką kalbėti apie netikinčius?.. Jiems dar sunkiau. Be Dievo, kurio aukščiausias įstatymas MEILĖ, žmogus nusirita į nevilties liūną. Tikinčiam žmogui lengviau visuose gyvenimo išbandymuose.