Skip to content

Švento ežerą gaubia paslaptys, mistika ir netikėtumai 

Jonas BALTAKIS

Šiaurėje Dūkšto seniūnija atsiremia į didelį Švento ežerą. Pagal administracinį paskirstymą jis priklauso jau Zarasų rajonui, tačiau pietrytinis krantas – mūsų rajono žemės. Čia išlikę porą kaimelių. Viename iš jų – Girutiškėje – yra keturios sodybos, visos jos priklauso broliams Blaževičiams. Kiekvienas iš brolių yra pasistatęs po trobą, o Česlovas Ludefonsas Blaževičius – fizikas, grįžęs iš Vilniaus į gimtinę, gyvena senoje tėvų sodyboje. Bet šis pasakojimas ne apie brolius, ne apie kaimą, o apie Švento ežerą – garsėjantį nepaaiškinamais reiškiniais, išskirtiniu vandeniu ir legendomis.

Paskendo kunigas

Kaip dar prieš keletą metų MI pasakojo Vaclovas Blaževičius, kadaise aplink ežerą buvo sutūpę 45 sodybos, dabar belikę tik kelios. Sovietmečiu Švento ežerą labai mėgo leningradiečiai ir maskviečiai. Maskvos mokslų akademija čia turėjo savo poilsio bazę, į kurią akademijos darbuotojai važiuodavo su kelialapiais. Ketino Maskva prie Švento pastatyti didelius poilsio namus, tačiau sutrukdė SSRS griūtis. Kas čia taip traukė tolimus svečius?

Pirmiausia – unikalus ežero vanduo. Prie Švento niekada nevyko intensyvi žemdirbystė, niekada arti nebuvo gyvulininkystės fermų. Ežeras giedrią dieną saulėje raibuliavo, per audras – šiaušėsi ir putojo apsuptas miškų. Todėl jo vanduo itin švarus, tarsi etalonas, į kurį galima lygiuotis, tiriant kitų tekinių vandenį. Švento ežere sąlyginis skaidrumas siekia net 6–7 m gylį. „Dar ežero vandenyje yra sidabro priemaišų, todėl maudytis tokiame vandenyje yra ypač sveika“, – pridūrė ponas Vaclovas.

O pavadinimą ežerui kadaise esą davė tragiškas įvykis. Ežere su visais šventais sakramentais paskendo kunigas, žiemą per ledą skubėjęs pas sunkų ligonį. Jau seniai mirusi sena sena bobulytė Praskovja, kadaise žegnodamasi kaimynams pasakojo, kad žinanti ežero vietą, kur tas kunigas paskendo. Sakė, ten bangos kitaip raibuliuoja, o sutemus virš vandens ir kryžių galima išvysti. Yra ir kitų legendų apie ežerą. 

O geologai teigia, kad paskutinio apledėjimo metu šis ežeras buvo milžiniškas ledo luito guolis? Ištirpus ledynui, atsirado šioje vietoje dubuo, sklidinas krištolinio vandens. Todėl dėl vandens skaidrumo jis kartais vadinamas Lietuvos Baikalu.

Vanduo tai kyla, tai slūgsta…

Bene plačiausiai žinoma Švento ežero keistenybė – didelis vandens lygio svyravimas. Yra įžvelgiami net ciklai. Kažkiek metų vanduo vien kyla, kažkiek metų – vėl traukiasi. Broliai Blaževičiai prisimena vaikystę, kai žiūrėdavę į paskendusius medžius, kurie, vėl pradėjus sekti vandeniui, tarsi išbrisdavę į krantą.

Nuo 1938 iki1974 m. ežeras nuskendo beveik trimis metrais, šiaurinėje dalyje nusausindamas esančias pelkes. Vėliau vanduo ėmė kilti. Todėl įžvelgiamas maždaug 37-erių metų trukmės vandens svyravimo ciklas. Pasak Vaclovo Blaževičiaus, vanduo vėl slūgsta. Jis rodo 3–4 m kranto juostą, kuri tapo sausuma. O iš viso sausuma iš ežero atsikovojo 20–50 m pakrantės, buvusios Švento ežero dugnu.

Mokslo žiniomis, ciklinė daugiametė vandens lygio svyravimo amplitudė siekia 2,5–3 m, o visas svyravimo ciklas trunka 25–27 metus. Mokslinių tyrimų duomenimis aukščiausias vandens lygis (160,2 m) buvo 1930 m., o žemiausias (157,5 m) – 1973 m. Kintant vandens lygiui keitėsi ežero plotas, kuris didžiausias buvo 457,5 ha, mažiausias – 432,9 ha.

Nors mokslininkai prie Švento tuntais važiuodavo, tačiau visiškai aiškios vandens lygio svyravimo teorijos nesukūrė. Viena iš versijų tokia. Į Šventą neįteka ir neišteka nė vienas upelis. Ežerą maitina vien požeminiai vandenys. Jiems nusekus – senka ir ežeras, o požeminiams telkiniams prisipildžius, kyla ir Švento vanduo. Gal mokslo galvos ir neklysta, nes Blaževičiai sakė, kad senkant ežerui, senka ir jų šulinys.

Ypatinga ir augmenija

Ežere ir aplink jį auga 11 nykstančių augalų rūšių, pakrantės miškuose veisiasi 5 nykstančių paukščių rūšys. Šventas – vienintelis ežeras Lietuvoje, kurio dugne, 50–70 cm gylyje, auga Raudonosios knygos atstovė – pražangiažiedė plunksnalapė. Čia randamas ir retas vandens augalas – rykštinis maurabragis, kuris be Švento Europoje dar auga tik trijuose ežeruose: Italijoje, Austrijoje ir Vokietijoje. Iš Raudonosios knygos prie Švento galima sutikti dar vėjalandės šilagėlių ir tamsialapių skiautalūpių bei išvysti retų paukščių: juodakaklių narų, didžiųjų dančiasnapių, juodųjų peslių, vapsvaėdžių.

Dūkštas turi Palangos gabalėlį

Siekiant saugoti šio ežero, jo augalijos ir gyvūnijos unikalumą, yra įkurtas Švento kraštovaizdžio draustinis. Bendras jo plotas – 1025 ha, iš kurių trečdalis priklauso mūsų rajonui, o du trečdaliai – Zarasų savivaldybei. Ribojama žvejyba su valtimis, draudžiama deginti laužus, rengti stovyklavietes. Tačiau vasarą pailsėti čia galima ne blogiau nei Palangoje. Ežero apnuoginta pakrantė ties Girutiške natūraliai smėlėta, tarsi prie jūros. Tai vienintelė tokia vieta Lietuvoje prie ežero, kurios smėlis ne įprastas mūsų kraštui, o – jūrinis. Tad Dūkšto seniūnija ir savos Palangos gabalėlį (smėlėto paplūdimio ilgis – apie 150 m, plotis – 30–40 m) turi. „Kadaise čia buvo palapinė prie palapinės, šiais laikais – šonas prie šono. Poilsiautojai sugula kaip šprotai konservų skardinėje“.

Raudono smėlio salos

Einant ar važiuojant per mišką Švento ežero link, negali nepastebėti nepaprastai gražios raudonos spalvos smėlio plotelių. Nors tokio smėlio aptinkama dar keliose Lietuvos vietose, vis dėlto ir šis smėlis – dar viena su Švento ežeru siejama įdomybė. Jis aptinkamas atskirais ploteliais, o raudonasis smėlis vėl gi negilus – sluoksniai yra 70–80 cm storio.

Ta spalva tokia sodri, graži, nerami… Netyčia pamatai po kojomis lyg krauju aplietą plotą. Švento ežero apylinkėse raudonasis smėlis išraustas, ten pat numestas kaušas, kuriuo naudojasi visi, kam reikia. Vietos gyventojai šio turto netausoja, barsto juo kapinių takelius – tokia mada, gražu.

Viršuje nepaprastas smėlis dengia net keliukus, kartais būna pasislėpęs po dirvožemiu, po pušimis, tik pakrapštai miško paklodę – ir sužėri, apakina savo grožiu. Jo kilmė siejama su požeminio vandens veikla. Išsiliejant šaltiniams, keičiasi požeminio vandens hidrocheminis režimas, iškrenta rudai raudonos spalvos hidroksidai. Smėlį raudonai nudažo geležies oksido milteliai. Jų prisodrintas smėlis – natūralūs mineraliniai raudoni dažai, neprarandantys spalvos net kaitriausioje saulėje, pasakoja geologai.

Raudonajame smėlyje yra kur kas daugiau kai kurių mikroelementų (titano, cinko, molibdeno, cirkonio ir kt.) nei paprastame smėlyje, gal todėl jį mėgsta laižyti katės…

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje