Kaip ir Pasaulio rekordas, Europos čempiono titulas ir nesuskaičiuojami Lietuvos čempiono laurai

Apie Evaldą Černiauską iš Mėčionių kaimo rašėme ne kartą. Gal penki ar daugiau rašinių susirinktų, tačiau tie rašiniai buvo proginiai, skirti pranešti apie jo pasiektus eilinius rekordus ar iškovotus čempionų vardus. Šįkart su Evaldu pabendravau plačiau. Vėlgi apie jo įveiktas sportines aukštumas, tik platesniame kontekste, apžvelgiant visą jo keturiolikos metų sportinės karjeros, kurios pabaigos dar nematyti, kelią. Manau, E. Černiauskas daug kam bus atradimas, nes apie jį ir jo sporto šaką rašoma ar rodoma per TV (kartais parodo tik DELFI.TV) labai šykščiai, retai, o jis šios sporto šakos atstovas – vienintelis rajone.

Tarp svarsčio ir štangos

Sunkumų kilnojimu susidomėjo mokydamasis Švenčionyse. Mokykloje ir buvo ta pradžia. O pradėta nuo svarsčio kilnojimo. „Su mokiniais važinėjome į varžybas, tapau daugkartiniu Lietuvos svarsčio kilnojimo čempionu. Svorio kategorijoje iki 65 kg, 24 kg svarstį kiekviena ranka raudavau po 50 kartų, o abiem rankom svarsčius stūmiau po 35 kartus. Prakutęs su svarsčiu, ėmiausi ir štangos, nes priaugau svorio, padidėjo raumenų masė. Tačiau kartą vienų svarsčio kilnojimo varžybų metu teisėjas paklausė, ar aš ir štangą kilnoju? Kai tai patvirtinau, jis patarė rinktis arba svarsčius, arba štangą, nes tai skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys dalykai, nes dirba skirtingos raumenų grupės. Sako, jei priaugsi daug raumenų, svarsčio neparausi. Tada jį ir mečiau, pasilikau štangą“, – prisimena Evaldas. 

Nuo to laiko visas dėmesys – pasirinktai jėgos trikovei. Kodėl ji, o ne tradicinis štangos kilnojimas? Sako, tuomet Švenčionyse visi „sirgo“ tik trikove, apie tradicinį sunkumų kilnojimą niekas nieko nežinojo. Kai pradėjo dirbti trikovėje, pradžioje nė 80 kg nespaudė, tačiau greitai buvo pasiekti ir rezultatai. Pirmuosius medalius Evaldas parsivežė iš Molėtų ir Utenos 2010 m.

Netyčinis pasaulio rekordas 

2018 m. balandžio 7 d. Lietuvos jėgos trikovės taurės turnyras vyko Simne (Lazdijų r.), kuriame startavo ir E. Černiauskas, tuomet priklausęs Švenčionių sporto klubui „Grifas“. Svorio kategorijoje 83 kg, štangos spaudimo veiksme išspaudęs 210 kg sveriančią štangą, Evaldas pagerino pasaulio rekordą, priklausiusį Gibbs Brett iš Naujosios Zelandijos, kurio rezultatas buvo 208,5 kg. Absoliučioje trikovės įskaitoje Evaldas tuomet užėmė trečiąją vietą. Jis tada jau dirbo Lietuvos kariuomenėje Pabradėje, prieš tai darbavosi Adutiškio pasienio užkardoje. „Tądien dirbau, poligone vyko pratybos, todėl į Simną važiuoti neplanavau. Įkalbėjo draugas. Jam sakau, jei mane paimsi iš Pabradės, tai važiuosiu. Paėmė. Simne štangos spaudimo rungtyje siekiau Lietuvos rekordo, kurį ir pasiekiau. Bet vėliau paskambino žurnalistai ir paklausė, ar pasisekė šalies rekordą nukaltį. Sakau, pasisekė. O man sako, tai kad šiek tiek persistengėt ir pasiekėt pasaulio rekordą.

Pergalės kaip iš gausybės rago

Kiek kartų yra tapęs Lietuvos čempionu, Evaldas neskaičiuoja, tiesiog daug kartų ir tiek. 2021 m. išvažiavo į Europos čempionatą, kuris vyko Barselonoje, Ispanijoje. Dalyvavo 160 sportininkų iš įvairių valstybių. Daugelis jų – ne vienų metų patirtį turintys galiūnai. Tarp Lietuvos atstovų geriausiai pasirodė 37 metų ignalinietis Evaldas Černiauskas, kovojęs svorio kategorijoje iki 90 kg ir pelnęs 3 medalius. Spausdamas štangą jis užėmė pirmąją vietą, tapo Europos čempionu, o dvikovėje – štangos spaudimo ir štangos kėlimo nuo žemės rungtyse liko antras. Tarp visų čempionato sportininkų absoliučioje įskaitoje ignalinietis buvo trečias.

Vėliau, kitame Europos čempionate, vykusiame Lietuvoje, Evaldas keturiose rungtyse pelnė 7 medalius. Pernai pasaulinio lygio varžybose štangos spaudimo rungtyje užėmė antrą vietą. Krūva medalių parsivežta iš Latvijos, kurioje vyksta daug šios sporto šakos varžybų. Ilgai Evaldas savo apdovanojimų neskaičiavo. Kai pabandė, paaiškėjo, kad jo kraitis – 216 medalių ir 160 taurių! Ar dar kas nors Lietuvoje turi tokį sportinių apdovanojimų derlių?

Save reikia prižiūrėti

Jėgos sportininkai atitinkamai privalo ir maitintis, be kasdienio maisto reikia vartoti nemažai įvairių papildų, kad tinkamai maitinti raumenis. „Štai turi automobilį, kad jis nepriekaištingai veiktų, jį reikia prižiūrėti: keisti tepalus, filtrus ir pan. Žmogui save taip pat reikia prižiūrėti, ypač jei aktyviai sportuoji. Reikia papildomų medžiagų, kurių su maistu negauni. Kad organizmas greitai atsistatytų po treniruočių ar varžybų, reikia gerti baltymus, amino rūgštį, būtini vitaminai ir mineralai. Jei po treniruotės neišgersi baltymų kokteilio, tai jau pakenksi sau, raumenys negalės atsistatyti. Įvairių papildų gauti dabar problemos nėra, daug ką per varžybas duoda. Visko net nevartoju, pavyzdžiui, angliavandenilių ir energetinių gėrimų“, – apie maitinimo paslaptis pasakoja atletas.

„Mirties trauka“

Jėgos trikovė – Lietuvoje populiarėjanti sunkumų kilnojimo sporto šaka, kurią sudaro trys veiksmai su štanga: atsitūpimas (atsitūpimas su štanga ant pečių), spaudimas (štangos spaudimas nuo krūtinės gulint ant nugaros) ir traukimas (štangos pakėlimas nuo žemės). Šis veiksmas dar vadinamas „mirties trauka“. Kodėl taip vadinama, ar šis veiksmas kažkuo ypač pavojingas? Evaldas sako, kad net nežino, kodėl štangos traukimas taip vadinamas: „Visi veiksmai yra pavojingi, jei juos atliksi netaisyklingai. Aš dar nė karto nepatyriau kokios nors traumos“.

Treniruotės

Kai E. Černiauskas priklausė Švenčionių sporto klubui „Grifas“, jame daugiausia ir treniravosi. Dabar treniruotės vyksta namuose, Mėčionyse, antrame namo gale įrengtame treniruočių kambaryje. Tačiau jis dirba ir su dideliais svoriais, o tuomet treniruotis važiuoja į Vilnių, nes vienam tvarkytis su 200 kg štanga sunku, beveik neįmanoma ir nesaugu. Reikalinga kitų pagalba ir apsauga, kad vienas kitam padėtų. 

Kol sveikata leidžia

Kiekvienoje sporto šakoje yra amžiaus riba, kai sportininkas jau baigia sportinę karjerą. Kur ta riba yra jėgos trikovėje? Evaldui šiemet jau keturiasdešimt, bet jis sporto mesti, regis, dar neketina. „Mano sporte karjeros pabaigą lemia ne amžius, o sveikata. Sportuojama, kol ji tai leidžia. Pas mus sportininkai skirstomi į amžiaus kategorijas: 16–18 m. – jauniai, 18–24 m. – jaunimas, 24–40 m. – vyrai, 40–50 m. – I veteranų kategorija, 50–60 m. – II veteranų kategorija ir t. t. Tarp aktyviai sportuojančių yra ir 60-mečių, ir 70-mečių. Taip, kad dar nepasiduodu“, – šypsosi Evaldas.

Ar taps olimpine sporto šaka?

Bemaž į kiekvienas Olimpines žaidynes įtraukiamos naujos sporto šakos, neretai itin egzotiškos. O jėgos trikovė į Olimpiadą vis nevažiuoja. Ką apie tai mano Evaldas? „Apie tai dar niekas net nešneka. O būtų gerai. Bent jau todėl, kad tuomet mums būtų valstybės finansinė parama, nes Lietuvoje remiamos tik olimpinės sporto šakos. O mes varžybas organizuojame, jose dalyvaujame vien savo lėšomis. Daug kainuoja startiniai mokesčiai, kelionės. Tarkim, pernai Europos čempionate vienos rungties startinis mokestis buvo 80 Eur. Aš dalyvavau keturiose rungtyse, tad teko mokėti 320 Eur. O kur dar kitos išlaidos“, – svarsto sunkumų kilnotojas.

Yra jėgos, reikia ir proto

Kai turi tiek jėgos, šiais neramiais laikais, tarkim gatvėje, gali apsiginti pats, apginti kitą skriaudžiamą žmogų. Klausiu, ar teko pašnekovui patekti į panašias situacijas? Evaldas sako, kad ne, nė karto ir ačiū Dievui, nes kas žino, kaip galėtų baigtis toks konfliktas. Čia prisiminiau seną mano tėvo pasakojimą apie vieną jo jaunystės kaimyną, buvusį itin stipriu. Kartą Vidžiuose, naktį gatvėje, prie jo pristojo trys esą „kieti“ vyriokai. Mato, kad be muštynių reikalas nesibaigs, bet, pasak to stipruolio, jis bijojo netyčia neįvertinti savo galios ir kurį nors iš „kietuolių“ per stipriai priploti. Tai jis pasielgė taip: nuo vieno iš užpuolikų galvos pagriebė kepurę, pribėgo prie netoliese stovėjusios polutorkos (karo, pokario laikų rusiškas 1,5 tonos sunkvežimis) ir už kampo kilstelėjęs mašiną, tą kepurę pakišo po sunkvežimio ratu. Užpuolikai kaip mat dingo. 

„Tarnyboje jėgos naudoti taip pat nereikia. Ten reikia ugdyt ištvermę, laikyt normatyvus, bėgioti 3 km greičiui, daryt atsispaudimus ir pan. Kartais jėgos prireikia ūkio darbuose“, – sako E. Černiauskas. 

Apie valdžios paramą

Kokios paramos už rajono vardo garsinimą Evaldas norėtų ir rajono valdžios? Sako, nedaug ko. Truputį lėšų, kad susimokėti startinius mokesčius (kiekvienai rungčiai Lietuvoje ar Latvijoje reikia po 30–40 Eur, Europoje – po 80 Eur), važiuojant į varžybas užsienyje, galbūt kažkiek pinigėlių kelionės išlaidoms. Tarkim, dalyvavimas Europos čempionate Ispanijoje atsiejo apie 1000 Eur (bilietai, viešbutis, startiniai mokesčiai, maitinimas).

Čempionatas Ignalinoje?

Pašnekovo teiravausi, kokios galimybės būtų jėgos trikovės Lietuvos čempionatą surengti Ignalinoje? Kiek kainuotų, kokios sąlygos? Evaldas sakė, kad pirmiausia reikia žinoti, ar iš savivaldybės bus parama. Tuomet jis praneštų savo federacijai, o ši jau viską planuos ir organizuos. Savivaldybės parama, tai salė varžyboms, medaliai, taurės ir diplomai, prizai sportininkams. Treniruoklius atsiveštume patys. Viskas atsieitų gal 1,5 tūkst. Lietuvos čempionatuose dalyvauja ir daug užsienio sportininkų. Galima organizuoti ir varžybas mero taurei laimėti.

Paskutiniai trupiniai

Kaip minėjau, E. Černiauskas yra vienintelis jėgos trikovės atstovas rajone. Čempionatas ar kitos varžybos Ignalinoje gal paskatintų atsirasti daugiau šios sporto šakos pasekėjų. Štai anksčiau Švenčionyse buvo stipriausia šalies komanda, laimėjusi daugybę pirmų vietų Lietuvoje. Ir dabar ten dar yra užsiimančių jėgos trikove, bet tik pavieniai sportininkai.

Pastaruoju metu Evaldas dar pradėjo dalyvauti bicepso rungtyje bei naujoje federacijos rungtyje, kuri vadinasi armliftingas. Tai svorio kėlimai viena ranka. Štai greitai Kupiškyje vyksiančiame armliftingo čempionate bus tokios rungtys, kaip Apolono ašies atkėlimas, Perkūno rankenos atkėlimas, Sidabrinės kulkos rungtis ir Rago atkėlimas. Ir šioje naujoje rungtyje E. Černiauskas jau yra pasiekęs du rekordus.

Autoriaus ir E. Černiausko asmeninio albumo nuotraukos