Skip to content

Parodos siurprizai

Paulinas JUODAUSKAS

„Tarybinio spartuolio“ kolūkio pirmininkas Viršulis išraudo lyg bijūnas ir sužiopčiojo tarsi į krantą išmestas karpis iš Strigailiškio tvenkinių:

– Sakai, porai dienų į ligoninę… Na, kaip čia padarius, gal, sakau, kokią pašalpėlę išskirti… Pati mažiausiai kalta… Ir aš neatidus ir neatsargus buvau… Vis tos durys dažnai neuždarytos… 

Priešais stovėjo lyg iš pieno plaukusi buvusi mėšlo kratytoja ir ražienų grėbėja pirmininko sekretorė Gražulytė, visų kaip ir vaikystėje vadinama Gražuolyte. Importinės velvetinės kelnės, šviesus megztukas standžiai aptempęs figūrą, ryžkino kiekvieną kūno linkį.

– Na jau, na jau, pirmininke! Mano liga, aš ir gydysiuos, – suokė mergina ir, padovanojusi tokią gundančią, pirmininkui gerai pažįstamą šypseną, išstriksėjo per duris.

Geros nuotaikos – lyg nebūta. Gali iškilti nenumatytų problemų. Kas tada bus?.. Dar labiau nuotaika subjuro rytojaus dieną. Vos tik  pirmininkas įėjo į kabinetą, duris  pravėrė ekonomistė Papinigytė. Senelė labai susirgusi, važiuojanti aplankyti. Nespėjo ekonomistė į lauką išbėgti, kabinete jau sąskaitininkė Burbulytė bestovinti. Irgi tetos lankyti susiruošusi. Ir taip iki pietų kontoroje nebeliko nė vienos dailiosios lyties atstovės.                                                                                                                                                                           

Kas čia per epidemija? Viena pati susirgo, kitos sergančių giminaičių lankyti išvyko. Negi uždrausi, kai paauglystėje per mėšlavežį „žuvelėmis“ vaišintasi, ražienos kartu grėbtos ir linksmai dūkta. Kitą dieną nė viena į darbą neatėjo. O čia pat Moters diena. Ruoštis reikia, o nėra kam. Pirmininkas jau kėlė telefono ragelį, norėjo rajono vyr. gydytojui skambinti, konsultuotis, koks virusas rajoną užpuolė, kai kabinetan lyg viesulas įpuolė jau pasveikusi, visa švytinti Gražuolytė ir moterų tarybos pirmininkė, vyr. agronomo Rugelio žmona.

– Pirmininke, prieš Moters dienos minėjimą staigmeną surengsime, – pareiškė jos. – Klube parodysime, ką mokame…

Moterys nebūtų moterimis. Po poros valandų pirmininkas Viršulis jau žinojo, kas tai per  staigmena. Moterų taryba geriausių ūkio audėjų darbų parodą rengia. Pirmininkas tuoj pat iš dirbtuvių išsikvietė technikos eksplotavimo inžinierių Sriegį.

– Padarykime ir mes moterim staigmeną. Girdėjau tavo uošvė pagarsėjusi audėja. Nors ir kitame rajone gyvena, važiuok atsivežk. Tegul jį audėjų darbus įvertina. Aš skambinu laikraščio redaktoriui Rašymui, pameni, ražienas kartu grėbėm. Tegul fotokorespondentą atsiunčia.

Spaudos atstovas atvažiavo gerokai prieš parodos atidarymą. Prie pačios gražiausios rinktinės lovatiesės, pavadintos „Pienių laukas“, nufotografavo jos audėją, pirmininko sekretorę Gražuolytę. Nesustodamas čeksėjo fotoaparato užraktu, kai pirmininkas perkirpo parodos juostelę, kai iš dirbtuvių specialiai pakviesti vyrai apžiūrėjo eksponatus ir stebėjosi, iš kur gi tos kontoros moterys tokių darbų išmokusios ir kada audžiusios. Parodos organizatorės tik ir sukosi prieš objektyvą.

– O dabar kviečiame liaudies menininkę draugę Grašienę įvertinti audėjų darbus, – paskelbė Viršulis.

Parodos organizatorės nuščiuvo. Viešnia priėjo prie Gražuolytės pavarde pažymėtos lovatiesės. Užsidėjusi akinius, perskaitė: „Pienių laukas“.

– Taip gražiai pavadinote. Tai pati mieliausia mano lovatiesė. Pati sukūriau raštą, kalbėjo liaudies menininkė. – Visą mėnesį vargau, kol jį ištobulinau.

Grašienė ėjo nuo lovatiesės prie lovatiesės. Vardijo, kokius metmenis ir ataudus naudojo, kaip raštus derino. Ilgėliau sustojo tik prie pačiame kampe pakabintų dviejų lovatiesių, tarp kurių buvo prisegtas kuklus užrašas: „Audėja Jurgaitienė“. Ilgai žiūrėjo, net pačiupinėjo.

– Kažin, ar aš sugebėčiau taip išausti. Tikros audėjos darbas. Tai ačiū, kad taip pagerbėt mano, senutės, darbus, kalbėjo liaudies menininkė, sugrįžusi prie savu lovatiesių. – Tik kodėl, mergužėlės, nesakėte, kad lovatieses parodai imate. Kiekviena vis po vieną prašėte raštui pasiskolinti. Tai padarėte man staigmeną…

Paskutinių žodžių parodos organizatorės negirdėjo. Jos jau buvo toli nuo klubo-skaityklos. Užsidariusios kontoroje iš gėdos žliumbė ir ašaromis nuo skruostų plovė pudras bei tušus. Nebuvo ir Jurgaitienės. Ji melžė karves. Kilo tikra sumaištis. Iškilmingo minėjimo pranešimą išklausė beveik vieni vyrai,

Šioje sumaištyje nepasimetė tik žurnalistas. Po kelių dienų jis rajono laikraštyje „Pakelta velėna“ išspausdino reportažą apie „Tarybinio spartuolio“ kolūkyje moterų tarybos aktyvisčių surengtą audinių parodą. Iš vienos nuotraukos šypsodamasi žvelgė Gražuolytė. Trumpas prierašas skelbė: „Prie liaudies menininkės Veronikos Grašienės personalinės parodos eksponatų“.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje