Kas įkvepia žmogaus dvasią gyvenimo skrydžiui taip, kad nebelieka kliūčių, trigdančių nuostatų ar neaktualių smulkmenų?.. Kas mums suteikia jėgą ir gelmę tikrovės regėjimuose ir prasmių paieškose? Aišku viena, kad pasaulėžiūros platumos ir energija dovanojamos ne kiekvienam, ir ne kiekvienas palytėtas veikimo Šviesa.

Paribio Tverečiaus kraštas užaugino Lietuvai nemažai įkvepiančių asmenybių, kurių atminimo spinduliuose gyvena ir kuria ateinančios kartos. Šiais metais prisiminsime „Pėsčiąją riterį“, „Lietuvos Kolumbą“,  liepos 24-ąją minėsime kraštiečio prof. Česlovo Kudabos 90-ąsias gimimo metines. Žvelgiant į veiklos apimtis ir sritis, matuojant jo pasaulėžiūros plotus, dažnas sunkiai supranta ar įsivaizduoja tokią veikimo jėgą, su kuria buvo eita per gyvenimą. Geografas, gamtininkas, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Gotlando komunikato signataras, Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas – tai tik dalis Č. Kudabos gyvenimo misijos. Sunkiai aprėpiama viename straipsnyje visa mokslinė profesoriaus veikla – disertacijos, įgyti laipsniai, žurnalisitinės publikacijos ( pusantro tūkstančio straipsnių) ir parašyta 16 knygų, itin aktyvus politinis ir visuomeninis gyvenimas. Pasak amžininkų, Č. Kudaba niekada nepamiršo ir Tverečiaus krašto žmonių – lankėsi, bendravo, reikalui esant  – užtarė, padėjo kuo galėdamas.

Bendraamžių atminime Česiukas (kaip jį vadino klasės draugai) liko visada skaitantis knygą, paprastas, savas.

Apie pradžią. Būsimas profesorius gimė 1934 m. liepos 24 d. Kobylniko (dabar – Naročius, Baltarusija) miestelyje Postavų r. Nuo 1940 m. su tėvais apsigyveno Vaiciekavo kaime. Pradžios mokslus Č. Kudaba pradėjo 1942 m. Tverečiaus progimnazijoje. Nuo 1950 m. mokslą tęsė Švenčionių pedagoginėje mokykloje. 1954 m. pradėjo studijas Vilniaus valstybiniame universitete, Gamtos mokslų fakultete, pasirinkęs geografiją.

 Prisiminimais apie vaikystės dienas (pirmą kartą spaudoje) dalinasi profesoriaus Česlovo Kudabos klasės draugė Bronė Sėliukaitė, gim. 1933 m., gyvenanti Erzvėto kaime. 

„Galima sakyti, nuo vaikystės dienų pažinau gerbiamą Profesorių Česlovą Kudabą. Kai mokiausi Tverečiaus progimnazijos septintoje klasėje, toje pačioje klasėje mokėsi ir jis. Savo prisiminimuose vadinsiu jį paprastai – Česiuku, kaip mokykliniais metais jį vadindavome. Su juo teko gyventi Tverečiaus miestelyje viename mažame kambarėlyje, kaip tada sakydavo, „ant buto“. Tame kambarėlyje gyvenome aštuoni mokiniai ir šeimininkė. Visų namai buvo toli nuo Tverečiaus, tad pasiekti mokyklą, ypač žiemą, buvo labai sudėtinga, todėl taip ir spaudėmės šešios mergaitės ir du berniukai. Būdavo taip: į vieną lovą įlipi, ją perlipi, tada gali atsigulti kitoje lovoje. Beveik visi kambario draugai rengėmės labai kukliai, namie austo milo švarkeliais ar palteliais. Maisto Česiukui, kaip ir man, mama arba sesuo atnešdavo storą kvietinį arba bulvinį blyną, pieno bonkę ir duonos. Dar prisimenu, kad keletą kartų šeimininkė buvo visiems išvirusi bulvių „su mundieriais“, t. y. su lupenomis. Buvo labai skanu, nes jokių skanėstų nebuvo. Bet visi buvome linksmi ir patenkinti. 

Viena iš kambario draugių dažnai sugalvodavo įvairių išdaigų. Kartais vakarais mus visus, taigi ir Česiuką, prikalbindavo įsitraukti. Išsiversdavom, kurios turėjo, avikailio kailinukus ar paltelius į kitą pusę, apsirengdavom, išsidažydavom veidus medžio anglimi ir eidavom gąsdinti mūsų gatvėje gyvenančių kaimynų. O kartais Česiuką ar kitą berniuką aprengdavom suknele, aprišdavom skaryte ir liepdavom eiti į kitą namo galą, kur gyveno dar dvi šeimos, pasiskolinti degtukų ar šaukštą druskos. Pasitaikydavo, kad šeimininkai ne iš karto pažindavo. Pažinę visi pasijuokdavo. Degtukų ar druskos visada duodavo.  Bet vieną dieną, prisimenu, Česiukas kažkodėl visą laiką buvo liūdnas. Tada visų mūsų išdaigų iniciatorė sugalvojo, kaip jį pralinksminti. Liepė mums visoms staigiai Česiuką pulti ir kutenti. Įsakymą, žinoma, vykdėm. Tik visos labai išsigandom, kai pamatėm, kad nuo mūsų kutenimo jis nebekvėpuoja. Prisimenu, pylėm vandens ant veido ir jis, mūsų džiaugsmui, atsigavo. Organizatorė Česiuką iš karto atsiprašė, bet visų nuotaika buvo sugadinta net keletui dienų.

Pamokas Česiukas labai greitai paruošdavo. Po to daugiausia skaitydavo įvairią grožinę literatūrą. Į mokykloje organizuojamus šokius jis eidavo labai retai. Dažniausiai sakydavo: turiu įdomią knygą, geriau paskaitysiu. Knygas jis skaitydavo ne tik namuose, bet ir mokykloje. Kartais skaitydavo per pertraukas, pasidėjęs knygą ant kelių. Mokytojai, žinoma, tai pastebėdavo. Česiukas mūsų klasėje buvo mokslo pirmūnas, bet niekada tuo nesididžiavo. 

Gyvenimas tame mažame kambarėlyje Profesoriui turbūt buvo taip giliai įsirėžęs į širdį ir į atmintį, kad net po daugelio metų per įvairias ekspedicijas su studentais atokvėpio valandėlėmis pasakodavo apie ten virusį mokyklinį gyvenimą. Visa tai esu girdėjusi iš buvusio jo studento (mano buvusių šeimininkų anūko), geografijos mokslų daktaro Ramūno Povilansko. Prisipažinsiu, buvo įdomu ir malonu tai išgirdus.

Jei tik Profesoriui įvairiais darbo reikalais tekdavo lankytis Anykščių rajone, kur ilgus metus dirbau kultūros darbuotoja, jis nepagailėdavo pasakyti gero žodžio apie mane mano viršininkams. Už tai esu jam be galo dėkinga, bet kaskart apie tai sužinojusi nusistebėdavau, kiek daug dvasinės šilumos jis turi. Juk aš klasėje nebuvau nei gražuolė, nei mokslo pirmūnė. Buvau paprasta, pilka pelytė, kurią jis prisimindavo  po daugelio dešimtmečių. Bet jis visada vertino paprastumą. Ir paprastame žmoguje pirmiausia įžvelgdavo gėrio kibirkštėlę. Gal todėl jį mylėjo ne tik aukštuomenė, bet ir kaimo žmonės. Mūsų, tverečėnų, širdyse jis liko pamiltas visam gyvenimui“.

Nuo teksto autorės. Gerbiamam kraštiečiui suteikta daugybė apdovanojimų. Profesoriui Česlovui Kudabai už mokslinius darbus, tiriant ledyninį Lietuvos reljefą, 1984 m. paskirta Valstybinė premija. 1993 m. už kraštotyrinių monografijų ciklą skirta valstybinė Jono Basanavičiaus premija (po mirties); o už knygą „Septyni keliai iš Varnių“ – Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija. 1994 m. apdovanotas V. Adamkaus vardo premija už nuopelnus ekologijos ir gamtosaugos srityje, 1999 m. – Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija už straipsnius apie Ignalinos kraštą (po mirties).

Prof. Česlovo Kudabos atminimas įamžintas įsteigiant jo vardo premiją, Vilniaus universitete atidengta atminimo lenta, botanikos sode, Kairėnuose, jam atminti pastatytas vardinis suolelis. Švenčionėliuose Č. Kudabos atminimas įamžintas atidengta lenta. Ignalinos gimnazjai suteiktas Č. Kudabos vardas, profesoriaus veiklą įamžina atidengta atminimo lenta, jo vardu pavadinta gatvė. 

Iškilios asmenybės intelektualus palikimas vis naujomis idėjomis ir prasmėmis toliau jungia mokslo bendruomenes darbui. Profesoriaus toliaregiškumas gamtosaugos srityje skatina drąsiems sprendimams ir ieškojimams jaunus žmones. 

Šiais metais pakiliai švęskime kraštiečio prof. Česlovo Kudabos 90-metį ir įprasminkime iškilios asmenybės atminimą savo veikloje. 

Autorė dėkoja mokyt. N. Keraitienei už suteiktą medžiagą.