Per trupantį ledą keliauja pavasaris, atsinešdamas su savimi dramatizmo ir liūdesio gaidas, apėmusias vykstančio karo siaubą ir žmogiškos būties tragizmą, kviesdamas mus į žmogiškumo jėgos ir gelmės išbandymus.
Omaras Chajamas teigė, kad kuo ryškiau dega praeities tiltai, juo šviesesnis žmogaus kelias į ateitį. Nežinau, ar mūsų laikmečio išmintis prilygsta persų poeto įžvalgoms… Aišku viena, kad visi laužai, ant kurių sudegė istorijos, literatūros šedevrai – pasaulinė klasika, geneali kūryba, žmonijos raidoje liko paniekinti humanistų, o jų iniciatoriai – pasmerkti.
Keičiasi amžiai, bet Gėrio naikinimo mechanizmas, kažkieno įdiegtas žmoguje, veikia toliau. Nepadeda nei technologijų išsivystymas, nei elementari kita civilizacijos raida. Tarsi nematoma ranka dvasinė trumparegystė šluoja ištisų kartų dvasinius pasiekimus, pjausto pamatines asmenybės formavimo gaires, palaikančias dvasinių vertybių visumą ir tvarumą visame pasaulyje.
Žmogaus dvasios skrydis, bet kokia tauria saviraiškos forma (teoriškai) nepriklauso jokiai valstybei ir santvarkai. Tai visos žmonijos nematerialus turtas. Bendražmogiškosios vertybės pažįsta viena kitą ir susišaukia įvairiomis kalbomis, visur.
Mes (dabartinė vidutinė karta) užaugome su jautrumu, kilnumu ir meile vainikuota lietuvių literatūros klasika, daugelį įkvėpusia visam likusiam gyvenimui. Tada, būdami vaikais, radome ir pamilome savo prigimčiai artimą poeziją, dramą, muziką, per kurias pradėjome pirmąsias dvasines praktikas – mokėmės skirti Gėrį nuo blogio, Šviesą nuo tamsos. Mokėmės suprasti kitą, jausti, atleisti. Įkvėpimo vedini Mokytojai mokė begalės gražių dalykų, todėl dažnas ieškojome ir troškome tiesos bei kilnumo. Mokėmės mylėti tėvynę, gimtąją kalbą, užaugti Žmonėmis.
Ir užaugome, nes Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą lėmė ir mūsų idealistų karta, deklamavusi Just. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, P. Širvio, J. Degutytės ir Salomėjos Nėries eilėraščius.
Laisvės dešimtmečiai suteikė naujas galimybes, jėgų, bet neišugdė didesnės visuomeninės moralės. Adrenalino paieškos ar padėties galia vis „grąžina raganų medžioklę“ į europietiškos aplinkos kasdienybę. Kada trumparegystės natos lietė Laisvės šauklį poetą Just. Marcinkevičių, žinojom, kad visuomeninis, tautos ryžtas apgins kūrėjo, dainiaus garbę, nuopelnus, atsilaikys. Su Lietuvos lakštingala vadinta Salomėja Nėrimi – kitaip. Šių metų vasario 28 d. vadinamoji desovietizacijos komisija (Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija) pateikė išvadas, kad Lietuvos savivaldybėse esantys Salomėjos Nėries gatvių pavadinimai pažeidžia draudimą propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuose objektuose, todėl turi būti pakeisti. Žinomi kultūros atstovai išplatino viešą kreipimąsi dėl šio sprendimo. Jie atkreipė dėmesį, kad tokios išvados buvo pagrįstos vieninteliu dokumentu, kuris, pasak jų, yra „tendencingas publicistinis ir mėgėjiškas rašinys, neturintis objektyvios ekspertinės vertės ir neatitinkantis šiuolaikinio S. Nėries kūrybos, biografijos ir sovietmečio kontekstų ištirtumo lygio“. Deja, kultūrininkų pastangos nedavė jokių rezultatų.
Poetės kūrybos unikalumas dar svarbus lituanistams, specialistams, jį regi tie, kam skirta išjausti literatūrinį talentą. Svarbi minėta poezija užaugusiems su ta kūrybine dvasia ir žinantiems jos galią, nes ta karta sovietmečiu saugojo mūs lietuvybę, mūsų kalbą. Deja, kelios padarytos klaidos, ką pripažino pati Poetė būdama gyva, dabar, po beveik šimtmečio, įvardijamos kaip neatleidžiamos, „ kandi istorija vis raičiojas ir nepamiršta saulės, iš rytų vežtos, ir josios žmogiškų klaidų“…
Situaciją komentuoja mokytojai
Dalė. Kūrėjo siela yra kaip muzikinis kamertonas, kuri akimirksniu įžvelgia falšą. Ji skiria ne tik natas, bet ir Gėrį nuo blogio, Tiesą nuo netiesos. Ji švari. Kitaip, savitas pasaulio ir gyvenimo matymas nesuskambėtų visom varsom. Tai kodėl Ji neįžvelgė to melo? Gal todėl, kad visą gyvenimą mes trokštame Teisingumo, Gėrio ir Grožio. Tada atėjūnų deklaruojami idealai negalėjo nepatraukti šios išskirtinio grožio Sielos. Jau daug vėliau Poetė skausmingai suprato baisią atėjūnų apgavystę ir užsidarė savyje. Vienas Dievas žino, ką Ji išgyveno. Poetės kūrybos nepavyks sumenkinti, nes ji kaip PERLAS. Nėra kitų tokių. Jei S. Nėries poezijos nebus mokyklų programose, tikrai nuskurs mokinių sielos. O nuo tirono nukentėjusių žmonių anūkai reikalaus šiuo vardu nevadinti skverų ir įstaigų. Ir tai bus teisinga. Šioje situacijoje viską reikia aprėpti nevienadieniu, o istoriniu „Lietuvos patirtų kančių žvilgsniu“, kuriame rasime teisingiausią atsakymą. Mokėkime ieškoti. Kiekvieną dieną kaktomuša susiduriame su pasirinkimais. Perversmų laikotarpiu, tai nulemia žmogaus ir šalies likimą.
Nijolė. Labai sunki šita situacija. Pervartų beprotybė: pradėję nuo gražių šūkių (nešim vienybę ten, kur susiskaldymas ir pan.), baigiam tuo, kad viską, kas buvo anksčiau sukurta, padaryta, parašyta, apspjaudom ir be gailesčio naikinam. O aš apskritai priklausau tai kartai, kuri yra dėl visko kalta. Kodėl skaitėm, tebeskaitom ir ginam Salomėją? Kodėl gyvenom sovietmečiu? Kodėl niekur neišvažiavom, neemigravom? Kodėl mokėm vaikus lietuvių kalbos, kodėl skiepijom pagarbą tiems, kurie lietuvybę išsaugojo? Kodėl – juk tokiu būdu mes kolaboravome?
Ir Salomėja Nėris šiame kontekste. Padariusi klaidą, kurią padarė daugybė Europos kairiųjų. Ta „Poema apie Staliną“, tas važiavimas į Maskvą… Bepigu teisti nesusidūrus su konkrečia situacija, juolab nepasigilinus į karo metų poezijoje išsakytą veriančią atgailą. Iki širdies gelmių sukrečiantis ir itin iškalbingas 1944 m. rašytas jos eilėraštis SAVĘS AŠ GAILIUOS.
Neilsėjos, neėdė, negėrė, –
Vilkė bėgo laukais klupdama.
Baimės genamą, sergantį žvėrį
Šaukė miško žalia glūduma.
Sutema samanų aksominė
Amžinuoju miegu užliūliuos…
Kad mane – taip sutiktų tėvynė!
Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.
Šventajame Rašte sakoma, kad Jėzus kreipėsi į fariziejus, atvedusius pas jį nuteisti svetimaujančią moterį: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį. Pamatę savo nuodėmingumą sutrikę kaltintojai išsiskirstė taip ir nenuteisę moters.
Bet tai irgi labai sena istorija, prieš šimtmečius aprašyta. Ir kas mums darbo tie fariziejai, sugebėję žvilgterėti į savo sąžinę?
Juk mes – tai ne jie. Mes visada žinom, kas kaltas, o kas visada teisus…
Autorė dėkoja už išsakytas nuomones.
Redakcijos archyvo nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!