Skip to content

Ateities maistas – pelėsinė mėsa. Ar tai realu?

Pranas ZUBRICKAS

Daugelio jau nestebina, kad mokslininkai yra sukūrę dirbtinę mėsą, europiečiai pratinasi prie vabzdžių vartojimo mitybai, suomiai augina kavos pupeles iš ląstelių, bet kad būtų valgomas produktas iš gryno pelėsio – sunku patikėti net pripratusiems prie šokiruojančių mokslo pasiekimų. Visur akcentuojama, kad pelėsiu užkrėsti maisto produktai labai kenksmingi sveikatai. Grybų karalijoje, kuriai priklauso ir pelėsių rūšys, manoma jų yra nuo 0,5 iki 3,8 mln. rūšių. Mokslas, tyrinėjantis grybus, vadinasi mikologija. Nesiplečiant, koks platus ir įdomus grybų pasaulis, pelėsiniai grybai mums teigiamų emocijų nesukelia. Tai daugiausia grybai, kenkiantys tiek laukiniams, tiek kultūriniams augalams, sukeliantys grybines ligas. Bet ir tarp pelėsinių grybų yra keletas rūšių, kurie mums labai svarbios. 

Gal svarbiausias yra pelėjūnas Pencillium grybas, iš kurio 1928 m. A. Flemingas išskyrė antibiotiką peniciliną ir 1945 m. gavo Nobelio premiją. Kiti svarbūs pelėsiniai grybai yra naudojami kai kurių sūrių, dešrų gamyboje, suteikiant minėtiems produktams specifinį skonį ir išvaizdą. Bet tai tik priedas prie pagrindinių ingredientų, bet kad iš viso pelėsinio grybo būtų gaunamas valgomas produktas, kaip sakoma, to dar nebuvo. Ir štai naujausias bioinžinerijos mokslininkų pasiekimas. Jie iš pelėsinio grybo Aspergillus oryzae iškepė panašų į mėsainį paplotėlį. Mokslininkai tikisi taip modifikuoti grybą, kad būtų galima kontroliuoti produkto skonį ir tekstūrą. Genų redagavimo būdu CRISPR-Cas9 įkėlė iš gyvūninio organizmo geną hemogeležies molekulę, kuri priduoda rausvą spalvą ir mėsos skonį (pelėsiniai grybai paprastai balsvos spalvos). Be to, tikimasi padidinti antioksidanto kiekį, kuris susijęs su širdies ir kraujagyslių sistemos stiprinimu, vartojant kepenų, Alzheimerio, diabeto ligų gydymui. Mokslininkai įsitinę, kad tokį produktą įmanoma sukurti ir paleisti gamybos liniją. Savaime suprantama, kad dar ne po metų ar kitų. Taipogi paskaičiuota, kad tokios pelėsinės mėsos technologijoje būtų 25 kartus mažiau išskiriama CO2, negu gaminant natūraliu būdu iš jautienos, kas svarbu klimato kaitai. 

Akylas skaitytojas, turintis biologinių žinių, turbūt pastebėjo, kad čia taikomi metodai ne pagal NGT (Naujos Genominės Technologijos), o pagal GMO. Genai yra perkeliami iš skirtingų organizmų pagal GMO technologiją, o tai griežtai neleidžia NGT. Įsivaizduokime, kad mokslininkams pavyksta sukurti sveiką produktą su gydomosiomis savybėmis, gauna oficialią maisto saugos licenciją visame pasaulyje, o Europoje neleidžiama. Vėl sektų ilgas mokslo biotechnologijų pasiekimų atsilikimo laikotarpis nuo kitų šalių ir po to vijimasis prarasto laiko, norint kompensuoti nuostolius. Mokslo pažangos, naujų biotechnologijų įdiegimo realiame gyvenime, kaip upės tėkmės, nesustabdysi, kad ir kaip biurokratai besistengtų. 

Galvoju, koks būtų man didžiausias biotechnologijų pasiekimas. Ogi laboratorijoje išaugintas kailinių žvėrelių kailis (ne dirbtinis). Tada pirmas pritarčiau, kad visos kailinių žvėrelių fermos būtų panaikintos visame pasaulyje. Man, kaip ir visiems normaliai mąstantiems, gaila, kai nudiriamas žvėreliui kailis, bet nemažiau turėtų būti gaila ir naminių paukščių, skerdžiamų gyvulių mėsai (odai). Bet „aktyvistams“ gaila tik kailinių žvėrelių. Sutikčiau dar vienu atveju uždrausti auginti kailinius žvėrelius dėl kailio, jei žinočiau, kad būtų išsaugotas kailinių žvėrelių išvestų veislių genofondas ateinančioms kartoms.

lrytas.lt nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here