Skip to content

Didžiosios savaitės kelyje

Leonardo da Vinčio paveikslo „Paskutinė vakarienė“ kopija. 

Sigita TELYČĖNAITĖ

Mes gyvename visuomenėje itin stipriai išlepintoje įvairiomis išimtimis ar patogiais palengvinimais. Daugelis elgiamės taip, lyg patys būtume nemirtingi. Visur ieškome malonumų, patogumų bet kokia kaina. Ten, kur dar tiesiogiai nevyksta karai, visi mūšiai persikėlė į dvasinės kovos lauką. Kiekvienas gauname nuolatinius nuodėmės pasiūlymus įvairiose srityse. Galime naudotis dideliais kiekiais informacijos, bet kam nuo to geriau? Ar dažnas randame laiko sustoti ir įsiklausyti savo širdies balso? Ar turime jėgų išgirsti artimą? 

Dykumų tėvai teigia, kad dabartinis žmogus dažnai nesupranta nuodėmės esmės, nesuvokia jos pasekmių. Apie dvasinio pasaulio taisykles žino labai mažai.

Štai baigiasi Gavėnios periodas, tikinčiuosius kvietęs keliauti į Kristaus Prisikėlimo slėpinį. Kokias dvasines reformas įvykdėme asmeniniuos gyvenimuos? Kaip sutiksime Velykas?

„Gyvename sudėtingame pasaulyje. Anksčiau, rodos, žinojome kas yra kas, kokios vertybės esminės mūsų gyvenime. Dabar viskas sumaišyta, visuomenėje išbalansuotas daugiametis žinojimas. Bažnyčia turi savo matymą, todėl visada gina amžinas tiesas. Gyvename pagal Evangeliją ir vykdome jos nurodymus. Pasaulis keičiasi, o bažnyčia lieka tokia pati – Kristaus šviesoje, į kurią sudūžta gyvenimo bangos. Mados ateina ir praeina, o amžinosios vertybės visada pakyla iš griuvėsių, atsitiesia po audrų ir toliau, gaivindamos nežemišku šviesos spinduliu pavargusias žmonių sielas, skelbia Meilę, Tikėjimą ir Viltį“, – Didžiosios savaitės išvakarėse akcentavo Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Marijonas SAVICKAS. 

„Tikrovė žiauri, bet ją privalome ramiai ir oriai priimti – nebelieka kaimų, todėl nelieka kam pasninkauja, meldžiasi, švenčia tose vietovėse. Dažniausiai tampame laidotuvių dalyviais, jaunimo beveik nėra.

Visi gyvenantys dabartiniame kaime yra savotiški mohikanai. Deja vykstančių demografinių procesų sustabdyti neįmanoma. Viskas praeina. Naujos kartos ieško patogesnės būties miestuose, nori turėti daug privilegijų ir kitokios laikmečiui madingos gerovės“, – sako dvasininkas, kurio parapijoje tradicija tapo šv. Mišios už Ukrainos žmonių laisvę ir žuvusiuosius, maldose nepamirštamos Izraelio ir Palestinos bėdos, kiti karštieji taškai visame pasaulyje. 

„Žmogus – dvasinė būtybė, todėl svarbu ugdyti savyje valią, nuolankumą, atgailauti už padarytas nuodėmes, keistis į gerą. Tik tuomet dvasinis Gavėnios kelias į Šv. Velykų rytą įgauna prasmę, atmaino mus pačius, atveria Kristaus Prisikėlimo slėpinį mūsų gyvenimų kokybei. 

Pasirengimas Kristaus Prisikėlimo šventei Velykoms prasidėjo Verbinėmis, primenančiomis Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Bažnytinėje liturgijoje itin sureikšminamos trys paskutinės Didžiosios savaitės dienos. Ketvirtadienis yra kunigystės įsteigimo, įvykusio paskutinės Kristaus vakarienės metu, priminimas. Bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, o namuose tikintieji griežtai laikosi pasninko. Penktadienį iškilmingai pagerbiamas Kryžius, nes tai yra Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Šeštadienį budima prie simbolinio Kristaus kapo. Pašventinus ugnį ir vandenį, vėl sugaudžia vargonai, suskamba varpas“, – kalbėjo kun. Marijonas Savickas, primindamas tikintiesiems Didžiosios savaitės svarbą prieš Šv. Velykas.

Autorė dėkoja už dialogą.

Leonardo da Vinčio paveikslo „Paskutinė vakarienė“ kopija. 

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje