Skip to content

Ekologinis pripėdavimas

Dalia SAVICKAITĖ

Jau ir keturiasdešimt paukščių parskrido, ir pavasario saulę, kaip senovėje Palūšėje, merginos rėčiais pagavo, tad beliko tikros šilumos sulaukti. O tuomet tai prasidės įvairiausios ekologinės katastrofos. Tikriau ne prasidės, o nuosekliai, metai iš metų kartosis. Visa laimė, kad rajono savivaldybėje ekologas vėl įdarbintas, tad belieka laukti, kol veikla pradės matytis. Juk apynauja šluota poste – jai gal profesionaliau bus matoma. O man atrodo taip.

Invaziniai medžiai. Gamtos mokslo dalykų žinovas, mokslų daktaras Br. Šablevičius ne kartą apie juos įvairiausiuose rajono leidiniuose rašė, ir aš rašiau, jų apylinkėse gyvenantys žmonės prašymus iškirsti rašė… Kalbu apie uosialapius klevus Ignalinos miesto centre. Manau ir laikraščio gamtos puslapio rašytojas Pr. Zubrickas sutiks, kad šie medžiai auga kaip žolės, kaip bambukai – dešimtimis centimetrų per dieną, stiebai greitai medėja, gausiai žydi ir subrandina kleviškais parašiutais toli ir plačiai skraidančias sėklas. Tokiu būdu gausiai ir greitai sėjasi, nes nėra reiklūs augimvietei. Ignalinos centras „pasipuošęs“ šiais medžiais, nes kažkada, matyt, buvo mada iš jų sodinti gyvatvores. Klausiate kur? Po pastebėjimų periodikoje seniūnijos „apgenėtas“ motininis medis iš karto tarp Eurovaistinės ir gyvenamojo namo, prie įvažiavimo į „konteinerių“ kiemą; parduotuvės „Centas“ vidinio kiemo (rampos) šalia esančioje niekieno žemėje auga visa virtinė tokių suaugusių „sėjėjų“, atliekančių ir miesto geriančiųjų pavėsinės bei naktigulo funkcijas; gyvatvorė prie Laisvės gatvės sankryžos esančio namo (prieš SODRĄ) ir net gyvatvorė prie dabartinės socdemų būstinės, o gal dar ir kur kitur. Žavūs augalų mados pėdsakai, kurie įrodo, jog jokiam rajono ekologui nerūpėjo, kad miestelio centre puoselėjami kraštui nebūdingi (invaziniai) augalai. Gal parūps?..

Sraigės. Lyg ir puikus pragyvenimo šaltinis pavasarį renkant vynuogines didžiuokles. Bet ir jas baigia išnaikinti daug smulkesnės, itin gausios geltonakiautės… Kas nepropaguoja „sraigių biznio“, keikiasi trimis aukštais, nes sraigių pilna gėlynuose, soduose. Tokios „agresyvumo karalienės“ sunaikina gausybę gėlių, daržovių ir kitokio sodybų gėrio. Po lietaus eidamas bet kokiu betoniniu takeliu tik ir žiūri, kad neužliptum ant kokios pauziančios į naujų aukų plotą. Visų kadencijų valdžioms, kuriančioms kurortą Ignalinoje, negana egzistuojančios situacijos, tai dar ir konteinerius žaliosioms atliekoms reikia ar nereikia visiems, bent kiek panašiems į nuosavus namus, butams išdalijo. Kas juose? Idealūs „meilės namai“, „gimdyklos“, „vaikų darželiai“ agresyvioms ir neagresyvioms sraigėms, net šliužams. Miestelyje formuojasi itin joms palanki ekologinė terpė. Gal čia kurorto atrakcija bus? O gal, siekiant europietiškėti, būtų tikslingiau žaliąsias atliekas, sukrautas į maišus, kurią vieną savaitės dieną saulei auštant išvežti sunkvežimiu? Juk tokia praktika miestelyje yra. Ir kurui katilinėje tinka nugenėtų vaismedžių šakos, sausos žolės – gal kompensuotų nuostolius, kuriuos patirtų valdžia taip spręsdama problemą, siekdama estetikos miesteliui? Nereikėtų kurti iš Ignalinos didmiesčio, nes ji tiesiog taptų nepatraukli apsilankantiems poilsiautojams ir palikuonims, kurie laiką leidžia miesteliui būdingose privačiose nuomotojų ir artimųjų valdose… Nereikėtų ir visapusiškai apsileisti.

Planuojame karjerus. Vėl esame kviečiami išsakyti lūkesčius planuotojams. Šį kartą karjeras bus kažkur apie Didžiasalį. Ar kas galvoja, dalyvauja spręsdamas kas bus, kai karjeras bus baigtas eksploatuoti? Kiek jų – nesutvarkytų – jau yra? 

Pamenu, kad visą laiką valdančius asmenis įkalbinėjau už 1 Lt (tokia tada buvo kaina) nusipirkti Ceikinių karjerą. Žavi vieta, ežeras šalia, supančiuose medynuose veisiasi juodieji gandrai… Labai norėjau iš jo padėti padaryti kažką panašaus į „Mėnulio slėnį“: išnaudoti kyšančius didingus riedulius, įvertinant rajono skurdžias pajamas iš įvairių skulptorių priimti į jį skulptūrų dalis ar pirminius skulptūrų maketus, formuoti žvyringus takelius, apsodintus skurdžiais karjerų augalais… Įsivaizdavau, kad bus kažkas panašaus į Orvydų sodybą, žiemą vasarą kvies turistus į jį, šalia esantį Sirvėtos regioninį parką, bus proga pasakoti apie M. ir K. Petrauskus, jų tėvą, bažnyčios šventoriuje prisiglaudusį garsųjį Helsinkio grupės narį kun. K. Garucką, poetiškąjį tėvo Stanislovo bendrakursį kun. Vaičionį… Nuostabus, įstatymais „neįrėmintas“, žiemą vasarą lankytinas objektas… Objektas taip ir laukė projekto… bet jei mūsų su prof. Č. Kudaba skelbta vizija dėl Dūkšto dvaro nieko nedomino, tai ne dyvai, kad ši mintis valdžiai atrodė kaip visiška utopija… O koks landšaftas, koks puikus ledynmečio suformuotas kraštovaizdis atsiskleidžia, juk Ceikinius prof. Č.Kudaba ne veltui aidinčiu kalnų kaimeliu vadino ir net galvojo, kad čia pirmą nacionalinį parką reikia steigti…

Tai nostalgiški praeities prisiminimai, bet yra ir dabartis. Ir naudoti karjerai, šalies pakraščio plynės mūsų rajone nenaudojamos tuomet, kai visi kalba, kad šalies „dronininkams“ labai reikalingi poligonai pratyboms. Rauda vilniečių klubas, rauda armija… Vilniečiai sako, kad žavisi netoliese progresyviai veikiančiais latviais, jų pasiekimais. Ar tokiuose apleistuose karjeruose nebūtų tikslinga kurti dronų pratybų plotus su įvairiomis kliūtimis, kviesti „per sieną“ (rajonas dalyvauja tokiuose projektuose) veikiančius latvius? Visaginiečių jaunimas augina puikų techninį potencialą, ten daug „tiksliukų“, programavimo pradmenys… Gal net Dūkšto mokykla galėtų tapti jų gyvenamąja baze treniruotėms ir varžyboms? Gal net Kuro aparatūros gamykla rastų paskirtį? Juk susisiekimas su sostine, Visaginu, net Daugpiliu puikus, o nenaudojamų dykrų – apstu.

Kita vertus rašiau apie Pasaulinio apdovanojimo siekiančią motokrosininkę Adriją Skudutytę iš Ignalinos, jos šeimos narius, siekiančius to paties, o kur dar Trapiko moto veikėjai, kurie tuoj savo griausmingus „žirgus“ išsivarys į Ignalinos gatves ir gąsdins ramiai gyvenančius… Jiems verktinai reikia motokroso trasos (jiems tarsi ir perduotas Dindų buvęs karjeras – red.). Kolegos motociklininkai – mokūs piliečiai – pas juos atvyksta ir būtų puiki paskata kurorto plėtotei jei čia gyventų… Ir pramogų jiems reikia… gal apleistos šiaurinės rajono erdvės atgytų… Dabar savivaldybė subūrė pulką turizmo ir projektų plėtotės specialistų, belieka smegenis kitaip sukti, nes žemės ūkis neperspektyvus, pramonei trūksta darbuotojų…

V. Martinkaus nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje