Šv. Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, simbolizuojanti ir visa ko nubudimą gamtoje. Tradicijų kaita įtakoja šios dienos supratimui ir papročiams, bet pagrindinis šventės simbolis – Margutis – išlieka ant mūsų stalų. Ir ne tik… 

Pasak etnologų, į Lietuvą margutis atkeliavo iš XVI a. O labiausiai prisimenamas per Velykas. Senovėje, po Gavėnios pasninko, šeimininkės ruošdavo sočius ir gausiai valgiais nukrautus stalus. Vienam asmeniui priskaičiuodavo net iki dešimties kiaušinių – kad užtektų ir pavalgyti, ir paridenti, ir padovanoti. Jei kas tiek neturėjo, apsieidavo ir su mažiau, arba kaimynai, giminaičiai padovanodavo. Vienus kiaušinius margindavo vašku, kitus tiesiog nudažydavo. O pačius gražiausius sudėdavo į žalumynais – pataisais, daigintais rugių želmenimis, samanomis ar paparčių šakelėmis papuoštus dubenis. 

Aukštaitijoje dar buvo galima išvysti Velykų eglutę. Šiais laikais ji daroma iš vielinio karkaso, apvynioto žaliu krepiniu popieriumi. O seniau kaimo staliai išdroždavo ją iš medžio. Padarydavo stovą su atšakomis ir prie jų pritvirtintais lizdais, į kuriuos sudėdavo po kiaušinį. Į Velykų eglutės viršų šeimininkė patupdydavo paukštelį iš pūsto kiaušinio ar pyrago tešlos. Kartais tokį vadinamąjį Kiaušinyką krikšto mama dovanodavo savo krikšto vaikui.

Mūsų tautodailininkai, rankdarbių mėgėjai toliau tęsia įvairias kiaušinių marginimo tradicijas. Bendruomenėse kuriamos įvairios kompozicijos, margučiais puošiami Velykų medžiai. 

Margutis lieka gyvybės ir prisikėlimo simboliu, kuris marginamas vašku, skutinėjamas, apneriamas vąšeliu su įvairiausiais įmantriais raštais. 

Dailininkė Nijolė TRINKŪNIENĖ, puoselėdama tradicijas ir mokydama susirinkusius senųjų marginimo technikų, kasmet rajone ir kitose Lietuvos vietovėse rengia kiaušinių marginimo edukacijas, parodose pristato savo kurtus margučius. Per šias šventes menininkės margučiais džiaugiasi Viešosios bibliotekos Meikštų filialo lankytojai.

Pasak Nijolės, margutis keliauja su vaikystės prisiminimais, kada daugiausia per Velykas dažymui buvo naudotos paupio ir pievų žolelės. Vėliau išmokta marginimo technika su vašku. Neįsivaizduojamas Velykų stalas be margučių, nes marginimas – sena, graži tradicija, gyvuojanti iš kartos į kartą, vienijanti šeimos narius, suteikianti šilumos ir prisikėlimo šviesos mūsų dvasiai. 

Viešosios bibliotekos Dysnos filiale šviečiantį Velykų medį puošia kraštietės, gyvenančios Vilniuje, Onutės KĖKŠTAITĖS margučiai, daugiausia nerti vąšeliu. Rankdarbiai – pagrindinis ir mylimiausias darbų autorės laisvalaikio užsiėmimas, saviraiškos forma. Tai – jau ne pirma kraštietės darbų paroda. Prieš pora metų Dysnos bibliotekoje lankytojus džiugino O. Kėkštaitės rankų darbo papuošalai. 

Navikų kaime gimusi ir augusi Onutė, per vasarą lieka ištikima bibliotekos ir rajoninio laikraščio skaitytoja, aktyvi renginių dalyvė. Bibliotekininkė Vanda Laurinavičienė laiminga, bendradarbiaudama su kuriančiais kraštiečiais, nes gali toliau parodomis stebinti biliotekos lankytojus, palaikyti kultūrinę gyvastį šiame Ignalinos rajono kampelyje.

O. Kėkštaitės Velykų medis puoš ne tik bibliotekos erdves, bet per Velykėles bus pastatytas ir Koplyčioje. 

Pavasaris žadina iš žiemos miego, kviesdamas aktyviai veiklai ir kūrybai ieškančius, visus neabejingus gyvenimo šviesos ir vilties paieškoms. Daugelyje rajono bibliotekų ir kultūros filialų aktyviai ruoštąsi Šv. Velykų dienai. Bendruomenėse organizuotos kiaušinių marginimo edukacijos, rankdarbių parodos, vyko kitokie renginiai.

Nuotraukos ir N. Trinkūnienės ir V. Laurinavičienės albumų.