Metai po metų „Tarybinio spartuolio“ kolūkį vis daugiau įvairiausių instruktorių lanko. Važiuoja ir važiuoja iš rajono, net po kelis per dieną. Ir kiekvienas vis moko ūkininkauti. Vos pradėjęs ūsus skustis, pačiam protelio ne kažin kiek, o komanduoja žilam valstiečiui. Brigadininkas Trečiokas širsta ir keikias. Vieną dieną viena komanda, kitą – kita. Nespėja net žmonių siuntinėti iš vieno darbo į kitą. Kai tokie instruktoriai visai išveda iš kantybės, suverčia samagono čėrką. Atsipalaiduoja… Kolūkiečiai juokiasi iš tokios tvarkos. Dirbti neskuba. „Zakurka“ po „zakurkos“.

Šiemet pavasarį tikras cirkas. Prisakė bulves kvadratiniu lizdiniu būdu auginti, kaip rusų mokslininkas Mičiurinas moko. Pirmininkas Viršulis su brigadininkais šiaušias. Kolūkiečiai nieko nesusigaudo. Kiti pirmininkai, kurie kontorose slaptuose kambarėliuose valdžią pavaišina, tyliai daro savo.

– Esi agronomas. Kaip nesupranti mokslo ir praktikos svarbos, atsisakai kitose respublikose pripažintų naujovių. Čia jau sabotažu kvepia, ne kitaip, – rajkome per biuro posėdį, radę atpirkimo ožį, tarkuoja kailį pirmininkui Viršuliui.

Grįžta namo, nežino, ką ir daryti. Pasitaria su vyrais. Viena galva – ne galva. Nutaria nors kiek apgauti valdžią. Antroje brigadoje, kuri toliau nuo svetimų akių,  sodina kaip visada. Vyrai aria vagas. Moterys į jas meta bulves. Aparia. Per porą dienų visos brigados bulvės pasodintos. Tegul toliau Dievas augina. Žmonės padės. Kai reikės – nuakės, apvagos. O dabar – viskas Dangaus valioje.

Tuo metu pirmoje brigadoje didžiausias sujudimas. Bulvėms parinktas geriausias laukas paežerėje. Rajono prispirti traktorininkai dirvą suarė ankstokai – žemė dar netrupėjo. Kolei suarė, traktorius sugedo. O pavasario vėjas dirvą kaipmat perdžiovino. Kultivatorius neįveikia grumstų. Petraitis su lėkštinėmis akėčiomis atvažiavo. Lakstė per lauką vikšriniu kaip patrakęs, kiek motoras veža. Paviršius lyg ir purus pasidarė, o giliau – traktoriaus sumuštas padas…

Sujudimas ir prie Veržlio kalvės. Vyrai arklinį markerį kausto. Prie rąsto prisuka specialiai nukaltus geležinius dantis. Ienas pritaiso. Nežinia, kas čia išeis. Dar nieko panašaus nedarė. Įsikelia į ratus savo kūrinį, atveža į lauką. Pervažiuoja per dirvą – ženklo nėra. Puri žemė Markario rėžius užbyra. Reikia voluoti. Kitą dieną brigadininkas atsiuntė ir volus. Pilnas laukas žmonių. Visiems įdomu, kas čia bus, kas čia per spektaklis?

Suvoluotoje dirvoje markeris jau palieka žymes. Kazimieras Smalinis pradžiai dirvos kraštą surėžo išilgai ir skersai. Ne vienas. Sūnėnas Juliukas arklį vedžioja. Kai abi rankos įkibę markerį laiko, kad neiškryptų iš kraštinio rėžio, negali vienas arklio valdyti. Taip abu vyrai tartum milžinišką šaškių lentų daro. Va dabar ir prasideda pats įdomumas.

Iš rajono atvažiavęs agronomas moteris ir vyrus rikiuoja. Suskirsto po keturis į grandis. Moko, kaip reikia pagal Mičiurino paskutinį mokslo žodį bulves sodinti. Pirmas eina su kastuvu. Kur susikerta markerio rėžiai, iškasa duobutę. Antras į ją įmeta saują mėšlo ir apibarsto žeme. Trečias – į padarytą lizdą patupdo dvi bulves, kaip vieversys kiaušinius. Ketvirtas – grėbliu užlygina. Ir taip per visą lauką.

– Kvadratiniu lizdiniu būdu pasodintos bulvės augs kaip mielinė pyrago tešla. Nereikės net ravėti rankomis. Kaupikai pervažiuos išilgai ir skersai dirvą – visas žoles išdraskys, – per „zakurką“ aiškina rajono agronomas žmonėms. 

Nenuostabu, kai toks svarbus darbas, pirmininkas lauke visą dieną sukas. Net rajkomo pirmas sekretorius atvažiuoja. Žmonės akis įbedė. Valdžia išlipa iš „Viliuko“, pastovi ant vieškelio. Dirvon net neina – bijo išvaksuotų batų mėšlu išsitepti. Pasižiūri, kaip žmonės kruta – labai gražu. Pagiria pirmininką su brigadininku ir nurūksta savais keliais.

Sužinojęs, kas „Tarybinio spartuolio“ kolūkyje darosi, kitą dieną net iš rajono pakraščio atvažiuoja Galulaukių kolūkio pirmininkas pasižiūrėti ir pasimokyti. Jį irgi rajkomas spiria taip bulves sodinti. Vaikšto jau žilstelėjęs gaspadorius per dirvą. Žiūri, kaip vargsta žmonės. Moterys ir vyrai per visą lauką kibirais iš vežimų mėšlą tampo, krepšiais bulves nešioja. Nusispjauna ir riebiai nusikeikia, kaip paskutinis šiaučius. Ne, jis taip iš bulvių ir žmonių nesityčios. Tegu meta iš pirmininkų, kad nori, maža bėda. Sibiran jau neveža…

Praėjo visa savaitė, pakol penketą hektarų kolūkiečiai kvadratais pasodino. Suvoluotas, žmonių ir arklių kojų sumintas laukas – kaip kluono padas. Po pirmo lietaus žiba tartum veidrodis. Sutryptas priemolis net lietaus vandens nesugeria. Žmonės šaiposi. Agronomas iš rajono per bulviasodį tiesą sakė – auga, kaip tešla ant mielių. Tik ne bulvės, o žolės. 

Brigadininkas Trečiokas suvarė vyrus. Reikia bulves gelbėti. Deja, niekas nesigauna. Akėčios darda, kaip per vieškelį. Tik laužo šiaip taip vietomis išdygusius bulvių daigus. Arkliniai plūgeliai į dirvą išvis nesminga – tik nurėžia vagelę, kaip siūlą. Vyrai važiuoja ir išilgai, ir skersai, vis tas pats. Bando Petraitis traktoriniais kaupikais purenti tarpueilius. Virsta per bulviasodį suminto priemolio luitai su visais bulvių lizdais. Kolūkio valdžia už galvų stveriasi. Vasaros vidurys. Visas laukas žaliuoja ir geltonuoja. Pasipylė balandos ir svėrės. Iš jų bulvių net nesimato. Prie paties kelio, ant pačių akių…

Neatlaiko brigadininko Trečioko nervai. Kas bus, tas bus. Po didesnio lietaus, kai labiau atmirko žemė, atvaro Bitvinų Vladą. Tas žaibiškai „Belarusu“ suaria lauką. Į vagas sugula žolės kartu su visomis sudygusiomis ir nesudygusiomis bulvėmis. Moterys džiaugiasi – kaip sakė rajono agronomas, nereikia ravėti… 

Užimtu pūdymu laukas pavirsta. Rudenį kolūkiečiai į pailsėjusią žemę beria kviečius. Kitais metais kviečių derlius virsta iš įtręštos dirvos.

Asociatyvios nuotr.