Tikėjimas ir Viltis tai stipriųjų privilegija, kurios niekas negali atimti, – teigė kun. R. Doveika. Viltingi žmonės pakelia visus gyvenimo sunkumus, vėtras ir laiko siunčiamas negandas. Svarbiausia, patys išlikdami, savo viltimi visada dalijasi su kitais.
„Šito Lietuvos kampelio žmones priėmiau į savo širdį kaip dvasinę šeimą. Viltingai žvelgiu į parapijų ateitį, regiu daug pozityvių permainų, – sako klebonas Ronaldas KUZMICKAS, tik daugiau nei pusmetį tarnaudamas Tverečiaus Švč. Trejybės ir Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos šventovėse.
Bažnyčios ūkį gavau ganėtinai apleistą, todėl teko priimti įvairius techninius sprendimus, sudėlioti nuoseklią veiklą, kad pajudėtų būtiniausi darbai. Per tuos mėnesius su bendruomene nuveikėme tikrai daug. Pirmiausia pradėjome tvarkyti parapijos namų nuotekų sistemą, tada bažnyčios vidinį apšvietimą, vėliau zakristijoje įrengėme šildymą, sprendėme visas įgarsinimo problemas, nes per silpnai girdėjosi vargonininko ir choristų balsai – reikėjo mikrofono, deramų garso kolonėlių ir kt. Vėliau sekė klebonijos remontas, nes buvo seni langai, prastas šildymas ir daug kitokių buitinių problemų, reikalaujančių skubaus dėmesio. Teko rimtai pagalvoti kaip ir iš kur gauti pagalbos, paramos, tinkamų meistrų. Bažnyčios valstybė nedotuoja, todėl visi darbai vykdomi su bendruomenės narių pagalba, svarbios jų aukos ir palaikymas.
Jau pirmaisiais mėnesiais, peržvelgęs Mišių grafiką, keičiau jų laiką į patogesnį parapijiečiams. Bažnyčios bendruomenė – didelė jėga, be kurios narių susiklausymo nebūtų tokio įkvėpimo ir tiek darbų nuveikta. Nuoširdus mūsų dialogas ir supratimas augo ir tvirtėjo palengva, tapo siekiamo rezultato garantu. Jei kartais darbų gausoje materialiai jaučiau stygių, važiuodavau pagelbėti kunigams kitose parapijose ir iš ten parsiveždavau savo atlygį.
O darbai tik įsibėgėja! Laukia vėl rimti projektai – bažnyčios fasado sutvarkymas, nes dabartiniais lietvamzdžiais vanduo teka po pamatais, viduje kaupiasi drėgmė ir vyksta negrįžtami procesai. Dar planuojamas bažnyčios išorės apšvietimas, suteikiantis jai ypatingo patrauklumo. Objektas – ne tik religinis, bet ir kultūrinis, todėl svarbus išskirtinumu.
Ir dar bažnyčiai reikalingas karšto oro šildytuvas. Pora laipsnių būtų šilčiau viduje, lauke esant minusinei temperatūrai ir mažiau kauptųsi drėgmė, žalojanti žmogaus sveikatą ir pačio fasado būklę.
Visoje veikloje tikrai jaučiu Dievo palaiminimą, ateinantį gerų žmonių pavidalu. Jei imčiau visus geradėjus vardinti spaudoje, neužtektų viso laikraščio puslapio (juokavo klebonas – aut.). Visiems sakau nuoširdų AČIŪ! Už visus gerus darbus Dievas atlygina. Gėris visada grįžta. Didžiausias stebuklas įvyksta tuomet, kada Viltimi nugalima neviltis. Stebuklus darome Viltimi įkvėpti Aukščiausio ir būdami vieningi. Kuo daugiau viltingų, drąsių ir pasiaukojančių žmonių, tuo labiau įkvėptas ir prasmingas parapijos ir kiekvieno parapijiečio gyvenimas Dievo šviesoje“, – sakė klebonas R. Kuzmickas.
Į dvasininko rankas patekusi knyga „Tverečiaus kraštas“ tapo savotišku gidu, vedančiu jį Rytų Lietuvos geografinių vietovių ir legendų pažinimo takais, skatinančiu per laiko prizmę pažvelgti į parapijiečių ir bažnyčios gyvenimą.
Autorė dėkoja dvasininkui už dialogą.
Nuotraukos iš asmeninio klebono R. Kuzmicko albumo.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!