Skip to content

Trečias lietuvis, pasiekęs pasaulio rekordą lengvojoje atletikoje

Pranas ZUBRICKAS

Lengvoji atletika – viena seniausių sporto šakų, kurios atstovai varžosi nuo pirmųjų šiuolaikinių vasaros Olimpinių žaidynių Atėnuose (1896 m.). Yra 47 medalių komplektai (24 vyrų ir 23 moterų). Per visą tą istorinį laikotarpį pirmą pasaulio rekordą tarp lietuvių pasiekė B. Kalėdienė, 1958 m. ietį nusviedusi 57,49 m. Šuolininkė į tolį V. Bardauskienė 1978 m. pirmoji nušoko už 7 m – 7,07 m. Be to, ji vienintelė iš lietuvių du kartus gerino pasaulio rekordą iki 7,09 m. Ir štai 2024-04-14 Mykolas Alekna, būdamas vos 21 m., JAV Oklahomoje diską numetė net 74,35 m ir pagerino vokiečio J. Šulto beveik 38 metų seniausią lengvosios atletikos pasaulio rekordą, kuris buvo 74,08 m. Reikia pažymėti, kad dar vienas lengvaatletis V.Dudinas 3000 m kliūtiniame bėgime 1969 m. pasiekė pasaulio rekordą – 8:22,2. Beje, jis dar lietuvių bėgikų nepagerintas, nors pasaulio rekordas „pagreitėjo“ beveik pusę minutės (7:53,63). Manau, kad mes jo nelaikome savu, nes jis gimė Rusijoje, o Lietuvoje 1964–1971 m. tarnavo sovietinėje armijoje, tuomet gyveno Kaune ir pasiekė pasaulio rekordą. 

Bet grįžtu prie Mykolo pasiekto pasaulio rekordo, kur visos medijos, net tolimos nuo sporto, komentuoja apie kosminį lietuvio pasiekimą. Yra pamąstymų, kad per anksti Mykolas pasiekė tokią aukštą sportinę formą, nes iki Paryžiaus olimpiados ji gali kristi, be to, dar labiau paskatins ruoštis pagrindiniams Mykolo konkurentams – K. Čehui ir D, Štoliui. Jie yra labiau patyrę ir fiziniai duomenys yra nepalyginamai įspūdingesni. Reikėtų nepamiršti, kad yra didelis stimulas ir Mykolo vyresniam broliui Martynui pasistengti įvykdyti olimpinį normatyvą (67,20 m) ir į Olimpiadą patekti dviem Aleknoms kartu su A, Gudžiumi.

Visų laikų geriausiu disko metiku laikau A. Orterį (JAV), kuris iš eilės laimėjo 4-erias Olimpines žaidynes (1956, 1960, 1964 ir 1968). Jis galėjo pretenduoti ir į penktą olimpinį aukso medalį, nes net 1980 m., būdamas 43-ejų, po 8 metų pertraukos, kai baigė karjerą, disko metime pasiekė asmeninį rekordą – 69,47 m (su tokiu rezultatu ir šiais laikais bemaž visas varžybas būtų įmanoma laimėti). Žinoma, antruoju visų laikų geriausiu disko metiku yra, su kuo bemaž visi sutaria – Mykolo ir Martyno tėtis Virgilijus Alekna, iškovojęs 2 olimpinius aukso medalius ir kuriam iki pasaulio rekordo 2000 m. pritrūko viso labo 20 cm (73,88 m). Galvoju, jei Mykolas sportuotų iki tokio amžiaus, kaip amerikietis, kokį rezultatą jis pasiektų profesionaliai sportuojant papildomai dar 22 metus? Ir kas dar labai įdomu, kad A. Orterį ištisai persekiodavo rimčiausios traumos, itin prieš atsakingiausius startus, todėl daug kas nelaikydavo jo favoritu laimėti aukščiausius apdovanojimus. Na, gal neverta Mykolui linkėti būti sporto elite dar 22 metus, dar nors 10 metų jis tedžiugina mus aukštais rezultatais ir pergalėmis. Juk lietuviai visais laikais turėjo gerų disko metikų. Puikiai prisimenu V. Baltušniką, V. Jarą, E. Skapą, nekalbant jau apie vėlyvesnės kartos metikus R, Ubartą, V. Kidyką, V. Alekną, A. Gudžių ir taipogi mūsų kraštietį J. Šinkūną.

Dabar apie tai, kad ne visas sporto pasaulis nori pripažinti M. Aleknos pasiektą pasaulio rekordą. Ir suprantama dėl kokios priežasties – ,,kaltas“ vėjas. Manoma, kad stiprus šoninis vėjas gali padėti diskui nuskrieti papildomus 2–4 m. Tai galėčiau patvirtinti iš savo patirties. Baigiant vidurinę mokyklą, kur daugiausia žaidžiau krepšinį, respublikos moksleivių pirmenybėse nepatekome į krepšinio finalą (pralaimėjome Biržų komandai, kurią treniravo V.Garastas). Likus keliems mėnesiams iki abitūros egzaminų, pradėjau individualiai, be trenerio, treniruotis disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse. Jūros upės pakrantėje ,,įsirengiau“ disko ir rutulio sektorių, o tolimiausią tašką pasirinkau jauno alksnyno ,,gyvą“ tvorą. Metant diską, kad nereikėtų jo ieškoti atšokusį pievoje – diską medžiai sulaikydavo. Ir taip gana greitai nuo 35 m nutolau iki 40 m natūralios užtvaros. Kartą, esant stipriam pavasariniam vėjui ir artėjant lietui bei perkūnijai, nuėjau į savo eilinę treniruotę. Po apšilimo, skubant, kad neužkluptų perkūnas, švystelėjau 2 kg diską per krūmų viršūnes. Nulėkiau ieškoti, kur diskas nukritęs išmušė žymę. Nei žymės, nei disko po to metimo nepavyko rasti, nors daug kartų ieškojau. Mano „kosminis“ metimas ir disko dingimas liko iki šiol neįminta mįslė. Manau, kad vos pradėjusiam treniruotis disko metime, įrankis turėjo nuskrieti ne mažiau 45–46 m. 

Po kelių savaičių teko dalyvauti Žemaitijos zonos varžybose disko ir rutulio rungtyse. Pamenu, kaip pirmą kartą įžengiau į normalų disko metimo sektorių, kur buvo skirti tik 3 bandymai. Po pirmo bandymo neišsilaikiau sektoriuje, po antro – per anksti išėjau iš sektoriaus, beliko paskutinis bandymas, norint nelikti be rezultato. Susisukęs praktiškai vietoje, diską švystelėjau tokia trajektorija, kad aukščiausiame taške jis krito stačiai į plotą. Bet ir to užteko užimti pirmą vietą su gan kukliu rezultatu apie 37 m. Tiesa, po to ir rutulio stūmimą laimėjau, rezultato tiksliai nebeprisimenu, buvo kažkur apie 14 m. Iš Plungės rajono moksleivių vienintelis laimėjau dvi rungtis, tad buvau pagertas, lyg tapęs pasaulio čempionu.

Įstojęs į Vilniaus universiteto biologijos specialybę, pirmiausia rūpėjo mokslai, bet buvo ir fizinio pasiruošimo užsiėmimai. Pamatęs mane treneris A.Mikėnas (beje, šiemet minimos jo100-osios gimimo metinės, nes jis buvo pirmas lengvaatletis, kuris Lietuvai iškovojo sidabro medalį 20 km sportiniame ėjime (1956 m.) Melburno vasaros Olimpinėse varžybose) nustebo, kad sportuoju su tais, kuriems tik formaliai reikia judėti, kad išlaikytų buvusius PDG (sovietmečiu tai išsišifruodavo „pasiruošęs darbui ir gynybai“). Ar ne paradoksaliai skamba, ir dabar toks šūkis tampa aktualus, tik gal be darbo. Išvardijęs, kokius turėjau mokyklinius sporto pasiekimus, A. Mikėnas mane nukreipė pas krepšinio ir lengvosios atletikos trenerius. Pamatęs mane treneris L. Zablovskis (buvęs ieties metimo rekordininkas ir čempionas), sako – ar ne tu per Žemaitijos zonines varžybas diską svaidei į dangų (treneris buvo teisėju tose varžybose). Teko prisipažinti, kad tai tikrai buvau aš. Bet sportinė karjera neilgai užtruko, nes per krepšinio varžybas tarp Gamtos ir Fizikos fakultetų, kovojant dėl kamuolio antrame aukšte (virš lanko) su K. Šapka (ilgamečiu šuolių į aukštį Europos čempionu, vėliau Lietuvos lengvosios atletikos vyr, treneriu), nesėkmingai nusileidau ant parketo, lūžo dešinės pėdos čiurna ir su aktyviu sportu teko atsisveikinti. Nesutikau tuomet net operacijos daryti, tad pėdsakai likę ir iki šiandien. 

O kad ne tobulos daugelio sporto šakų taisyklės, esu rašęs apie futbolą, krepšinį, lauko tenisą, matyt, teks skaitytojus supažindinti ir apie lengvosios atletikos funkcionierių nesugebėjimus įvesti rimtus taisyklių pakeitimus, kurie tiesiog seniai prašosi. 

Pabaigai belieka dar kartą pasidžiaugti Mykolo fantastiniu pasaulio rekordu ir tikėti olimpinio medalio, suprantama, pageidautina aukso, bet ar leis tai padaryti pagrindiniai konkurentai, bus atsakyta tik po olimpinių varžybų.

World Athletics nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje