Keistoki ministrai šiais laikais, jums neatrodo? Štai vienas, paprašytas padėti portfelį, pradėjo kažką aiškinti apie korupciją. Nesuprasi, ar kas kam pinigų siūlė, ar kas iš ko reikalavo… Kai kas sako, kad čia viskas su tankais susiję. Girdi, valdžia nusprendė, kad Lietuva turi pirkti tankų, o vienas tankas – žinote, kiek kainuoja? Čia ne kokių rankšluosčių viešasis pirkimas, čia „otkatas“ – kiek būtų?

Rimti įtarimai buvo, nes pirkti tankų jau aukščiausiu lygiu buvo nutarta. Visi buvo įsitikinę, kad Lietuva be tankų nenurims. Bet – ministras buvo paprašytas išeiti, jis dėl visko apkaltino visus kitus, pirmiausia, žinoma, premjerę, o kai atėjo naujas, visi pagalvojo, kad tų tankų ne taip jau ir reikia, kad pirma reikia pasirūpinti, kaip nuo svetimų tankų apsiginti. Tanką susvilinti sugebanti raketa kainuoja keliasdešimt kartų pigiau…

O korupcijos prokurorai taip ir neaptiko. Gal, sakau, todėl, kad už tankus niekas nespėjo nei duoti, nei gauti?.. Bet ministro nebeliko.

Paskui krito dar vienas ministras – švietimo, mokslo ir sporto. Tarp mūsų šnekant, negaliu suprasti, kuo susiję švietimas ir sportas, kaip galima sugebėti vienu metu vadovauti tokioms skirtingoms sritims? Bet šis ministras, kai ir jo buvo paprašyta išeiti, apkaltino ne save, o, žinoma, premjerę. Girdi, jam Vyriausybė dirbti trukdė, negerus nurodymus „nuleisdavo“.

O kad šis ministras pats prisidirbo – apie tai nereikia. Aš apie „tarpinį žinių patikrinimą“, kitaip tariant, papildomus egzaminus, kurie tokias audras sukėlė. Sakysim, matematikos uždaviniai vienuoliktokams buvo duoti tokie, kad ir tam ministras, matematiką baigusiam, išspręsti nelabai sekėsi.

Tik nereikia sakyti, kad švietimo, mokslo ir sporto ministro aukštojo mokslo diplomas kažkoks ne toks. Toks. Tik užduotis egzaminams rengė „ekspertai“, kurie įsitikinę, kad „šimtukui“ gauti mokinys turi žinoti daugiau, negu reikalauja mokyklos programa.

Štai į tokią nuomonę derėtų įsiklausyti. Sakykim, jaunuolis nori po vidurinės stoti į aukštąją užsienyje. Ten žiūri, kokie tavo pažymiai atestate. Ten neklausia, ar tu tik mokyklos kursą tam šimtukui moki, ar ar dar ir pusę aukštosios kurso esi išstudijavęs. Yra pažymys, ir pagal tai tave į aukštąją kokioje nors Anglijoje priima. Arba nepriima.

Štai čia ir prasideda, paprastai sakoma, įdomiausi dalykai. Nors nieko įdomaus nėra. Nori gauti šimtukus, kad paskui galėtum mokytis prestižiniame universitete kur nors užsienyje? Mokykloje tavęs šito neišmokys, samdyk korepetitorių. 

Taip, visų mokinukų (jų tėvų) svajonė – patekti pas „ekspertą“, iš tų, kurie žino, kokios užduotys lauks egzaminuose.

Kuo sudėtingiau, tuo geriau. Ne visiems, žinoma, bet visiems gerai niekuomet nebūna. Švietimas, sakote? Ekspertai geriau žino, koks jis turi būti. Švietimo, mokslo ir sporto ministrai keičiasi, o ekspertai lieka. Jiems gyventi reikia. 

Todėl be švietimo reformų Lietuva apsieiti negali. Dabar naujas siūlymas: skaičiuoti papildomus balus už „pasiekimus meno ir sporto srityje“. Ne naujas jis, žinoma, sovietmečiu irgi tiems, kas gerai sportavo, įstoti į aukštąją buvo lengviau, bet apie tai niekas neprimins.

Kaip tai atrodys tikrovėje, kai (kada) toks mokymo patobulinimas bus priimtas?

Sakysim, esi kokių nors kovos menų atstovas. Čia idealus variantas – vienu metu pasiekimai ir mene, ir sporte, ar ne?

Taigi, toks sportiškas menininkas įstoja (priimamas, nes šiaip, jeigu tik į mokymąsi žiūrėti, jis niekur neįstotų) į mediciną. Profesoriai, tikėkimės, vis dėlto tokiam daktarui, kuris tik snukius daužyti moka, skalpelio nepatikės – chirurgo iš jo nedarys. Belieka viena specializacija – anesteziologo. Galės ilgam „išjungti“ pacientą – be jokių vaistų. Taupymas, ligonių kasoms palengvinimas.

Tiesa, dar patologu anatomu toks „medikas“ galėtų būti – jo pacientai nesiskųstų. Bet čia jau visai juodas humoras.

Bus naujovių švietime, tikrai bus. Be reformų Lietuvos švietimas negali apsieiti. Neapsimoka. Ir nesvarbu, ką paskirs ministru. Ko gero, čia „ekspertai“ viską lemia, o jie skaičiuoti moka, bent jau pinigus.

O gal ne tokia jau bloga mintis meną su mediciną sujungti? Įsivaizduokite mediku įdarbintą dailininką – nutapo jis pacientą, ką tik patekusį į ligoninę, ir paskui – išeinantį – arba išnešamą – iš jos. Paveikslai pridedami prie ligos istorijos ir – nemokamai – lieka paciento vaikams, atminimui.