Skip to content

Mūsų kraštiečių klubo dėka, sostinėje vis dažniau skamba Ignalinos vardas

Jonas BALTAKIS

Vis dažniau Ignalinoje girdimas Ignalinos kraštiečių klubas ir jo veikla (ja domisi ir mūsų skaitytojai). Klubas susibūręs Vilniuje. Jo nariai, išeiviai iš mūsų rajono (bet nebūtinai) dažnai lankosi Ignalinoje, rajono renginiuose, o atvyksta ne tik kaip stebėtojai, visada atveža ir dovanų, ne tiek materialių (suvenyrų, knygų), kiek kultūrinių dvasinių: įdomių žmonių, parodų, koncertų. Kraštiečių klubas daugiausia įvairius renginius ir šventes organizuoja sostinėje, į kuriuos kviečia ir ignaliniečius, rajono valdžios atstovus. Neseniai Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje buvo prisimintas nepelnytai primirštas garsus JAV lietuvis, kilęs iš Stagalėnų krašto (Linkmenų sen.) Nadas Rastenis, buvo parodytas monospektaklis, skirtas šiam iškiliam kraštiečiui išeiviui (apie tai MI rašė balandžio 23 d., Nr. 29). Kadangi šiame renginyje dalyvavau, ta proga pakalbinau klubo prezidentę Renę Jakubėnaitę. Ji aktyvi visuomenininkė ir daugelio kultūros projektų koordinatorė ir vadovė, besirengianti Pasaulinės kultūros dienos renginiams Vilniuje.   

– Ignalinos kraštiečiai jau keletą metų renkasi Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje, Pilies g. 40, Vilniuje. Kodėl būtent čia?

– Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus dirba, puoselėdamas Rytų Lietuvos istoriją, kultūrą, paveldą. Jau Šlapelių dukra Gražutė, dovanodama šiuos namus Vilniui, nurodė būti atviriems ir pagrindinį dėmesį telkti kultūrai ir jos istorijai, buvusioms carinės Rusijos ir Rytų Lietuvos, Vilnijos krašto teritorijoms ir jų žmonėms, kultūrai. O Ignalina ir yra tokia vietovė Rytų Lietuvoje, kuri išgyveno carinės Rusijos okupaciją, vėliau tarpukariu per ją ėjo demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos (iki 1939 m.). Todėl istorija spalvinga, įdomi, o savo istoriją reikia žinoti…

– Žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje matome, kad Vilniuje veikiantis Ignalinos kraštiečių klubas savo veikla ir renginių gausa išsiskiria iš kitų kraštiečių organizacijų. Kaip to pasiekiate?

– Taip, mūsų veikla vyksta Vilniuje, nes čia gyvename, čia dirbame, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir yra registruotas mūsų klubas. Pagrindinis jo tikslas – burti Vilniuje gyvenančius Ignalinos krašto žmones, domėtis gimtojo krašto kultūros istorija, skatinti juos aktyviai dalyvauti visuomeninėje, kultūrinėje ir meninėje, koncertinėje, mokslinėje, švietėjiškoje, renginių organizavimo veikloje, tenkinti prasmingo bendravimo poreikius, palaikyti glaudžius ryšiu su Ignalinos krašto valstybinėmis, savivaldos institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Turime daug partnerių, kurie domisi tiek mūsų klubo veikla, tiek ir Ignalinos kraštu, jo kultūra, istorija, asmenybėmis. Todėl turime daug klubo draugų ir partnerių. Vilniuje turime daug įstaigų ir organizacijų, su kuriomis bendradarbiaujame, rengiame bendrus renginius, bendrus projektus. Be Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus, renginius organizavome Vilniaus rotušėje, M. K. Čiurlionio namuose, Užupio menų inkubatoriuje, V. Krėvės-Mickevičiaus muziejuje, St. Vainiūno namuose, Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, palaikome glaudžius ryšius su Vilniaus muziejumi, Lietuvos kino, teatro ir muzikos muziejumi ir kt. Turime puikių partnerių įvairiuose kultūriniuose projektuose, tai Lietuvos muzikų rėmimo fondas, Žydų kultūros ir informacijos centras, Teatras „Arbatvakariai“, Vilniaus kultūros klubas „Atėnė“, „Mažoji Volandos galerija“, LDS meno asociacija „Individualistai“ ir kt.

– Esate visi vilniečiai, tik kilę iš Ignalinos krašto. Ką Jums visiems reiškia Vilnius ir Ignalina?

– Vilnius – tai pagrindiniai namai, visas gyvenimas, darbas, visuomeninė ir kūrybinė veikla. Žinoma – širdis Ignalinoje, nes joje liko prabėgusi nuostabi vaikystė, tėvų, senelių, prosenelių namai. Jausti širdimi, kur tavo šaknys, yra gyvenimo prasmė ir stiprybė. To nevalia pamiršti, ir neįmanoma…

– Praėjusiais metais Vilnius šventė vieną didžiausių švenčių – 700 metų jubiliejų. Ką tai reiškė Jums, Ignalinos kraštiečių klubui?

– Žinoma, aktyviai dalyvavome jubiliejiniuose renginiuose Vilniuje. O taip pat nuo jubiliejų švenčiančio Vilniaus vežėme linkėjimus ir Ignalinai. „Giminės“ – tai žodis, reiškiantis kiekvieno žmogaus priklausymą tam tikrai giminei, tam tikro krašto žmonėms, tėvų, senelių, prosenelių šaknims ir jų atminimui. Kaip tą giminystę su gimtuoju kraštu parodyti Ignalinai ir jos žmonėms? Ignalinos kraštiečių klubas tai išsprendė, atveždamas Ignalinai visiems gerai žinomo TV serialo „Giminės“, pernai šventusio 30-metį, filmo kūrėjus. Su ignaliniečiais susitiko serialo režisierius, kompozitorius ir prodiuseris Saulius Vosylius, legendiniai aktoriai Vaiva Mainelytė, Vytautas Rumšas, Vidas Petkevičius. Vilniaus jubiliejaus proga sveikinome Ignaliną su gražia tapybos paroda „Meno jėga – iš širdžių į širdis“, kurioje buvo eksponuoti klubo narių ir rėmėjų Svajūno Armono ir Juozo Pranckevičiaus darbai, tuo pačiu menininkės Daivos Masiulienės dovana nuo jubiliejinio Vilniaus įteikta Ignalinai – 20 jos tapytų paveikslų. Na, o jubiliejiniai metai buvo užbaigti Vilniaus rotušėje labai šiltu ir nepamirštamu renginiu „Ignalina sveikina Vilnių“, kuriame šauniai pasirodė ir muzikuojantys Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos moksleiviai. Ignalinos meras paliko šiltus palinkėjimus Vilniui Rotušėje saugomoje Pasaulio merų Garbės knygoje.

– Kokia veikla dar laukia klubo šiais metais? Ir kur ji dažniau bus organizuojama?

– Taip, ir šiais metais laukia dar daug įdomių ir prasmingų renginių, projektų, susitikimų. Kaip jau minėjau, mes veiklą vykdome Vilniuje, o ne Ignalinoje. Vilnių ir vilniečius supažindiname su Ignalinos kraštu, jos gražia nepakartojama gamta, turtinga istorija, įdomiais žmonėmis. Apie savo planuojamus didesnius renginius informuojame Ignalinos savivaldybės vadovybę. Į didesnius renginius kviečiame atvykti ir Ignalinos atstovus. Džiaugiamės, kad aplankyti mus, pabendrauti, pamatyti mūsų veiklą randa laiko ir Ignalinos meras Laimutis Ragaišis, mero pavaduotojas Imantas Umbražiūnas, tarybos nariai Vilius Cibulskas, ačiū, kad ir Jūs, gerb. Jonai, mus aplankote. Taip pat džiaugiuosi, kad esame pastebėti ir Vilniaus politikų, Vilniaus savivaldybės tarybos nariai – nuolatiniai mūsų renginių svečiai, smagu, kad domisi Ignalinos kraštu ir ignaliniečių veikla Vilniuje. Dažniausi svečiai – miesto tarybos nariai Remigijus Motuzas, Voleta Podolskaitė, Nijolė Jagelavičienė, Seimo nariai Kęstutis Vilkauskas, Gintautas Kindurys ir kt. 

„Visas turtas telpa širdyje…“ Tokiu šiltu ir prasmingu moto pradėjome šiuos metus Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Jau daugelį metų klubo nariai savo širdyse laiko meilę gimtajam kraštui, gražiausiam Lietuvos kampeliui – Ignalinai. O tai ir yra didžiausias turtas, ir šita meilė vienija klubo narius ir visus kitus kraštiečius bei klubo draugus. Štai dabar rengiamės Pasaulio Kultūros dienai, repetuojame atnaujintą „Gėlyno taika“ spektaklį, kurį šiuo atveju pavadinome „Lietuva tik viena“. Planuojame kartu su valstybinės kalbos institucijų atstovais, švietimo įstaigomis renginius, skirtus lietuvių kalbai, vietovardžiams, viešajai kalbai, tarmėms. Vilniuje susidomėjimo sulaukė iš Ignalinos kilusių kultūros ir visuomenės asmenybių pristatymas, tai ir Nadas Rastenis, Mikas ir Kipras Petrauskai, Jonas Rustemas, žymių politikų veiklos ir išleistų knygų pristatymas, tai – Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, mūsų klubo puikiausių narių Česlovo Juršėno ir Vytenio Povilo Andriukaičio, kurie visur ir visada sutinkami labai šiltai. Turime ne vieną rašantį klubo narį. Tai diplomatė Valentina Daktaraitytė-Zeitler, Vygandas Čeponis, kurių knygų pristatymai vyko Vilniuje ir kitur. O dar nuolatinis bendravimas su menininkais, kuris dažniausiai vyksta klubo bendrasteigėjos grafikės Volandos Raupelytės-Chailovos galerijoje Žvėryne, dailininkų naujausių darbų apžiūrėjimu jų dirbtuvėse. 

Labai smagu, kad klubo veiklą vis labiau papildo nauji nariai su naujomis idėjomis, naujais pasiūlymais. Štai vasarą laukia turbūt vienas didžiausių mūsų renginių, neskaitant grandiozinės 100-mečio Dainų šventės, tai šventė „Ignalina sveikina Vilnių“ Rotušės aikštėje, kurioje pasirodys garsi iš Ignalinos kilusi grupė „Spuur“, 2022 m. X faktoriaus nugalėtojai. Tai bus dar vienas įrodymas, kaip Ignalina, išugdžiusi talentingus žmones, išleidžia juos į gyvenimą toliau garsinti gimtąjį kraštą. Šioje grupėje puikūs, jauni, komunikabilūs, aktyvūs žmonės, norintys bendrauti, kartu organizuoti muzikinius projektus. Malonu bendrauti ir rasti daug kultūrinių sąlyčio taškų su šios grupės puikiu lyderiu Kipru.  Plačiau apie tai – vasarai artėjant. O kur dar vilniečiams pristatomos temos – „Žydų likimai Ignalinoje“, „Demarkacinė linija, išskyrusi šeimas, gimines, artimuosius…“, Ceikinių, Tverečiaus, Palūšės, Linkmenų bendruomenių istorijos Vilniaus muziejuje. Kaip visada, prisiplanuojame labai daug, kartais ne vien tik nuo mūsų priklauso, ar viską įgyvendinsime.

– Ne pirmą kartą rodomas monospektaklis, skirtas poeto, vertėjo ir teisininko Nado Rastenio gyvenimui ir kūrybai. Priminkite, kaip prasidėjo dėmesys Nadui Rasteniui?

– Tikrai ne kiekvienas kraštas turi žmonių, kurių vardas būtų žinomas nuo Amerikos iki Japonijos ir Artimųjų Rytų šalių, iki Tailando ir Naujosios Zelandijos, jau nekalbant, kad jo vardas XX a. buvo gerai žinomas Italijoje, Anglijoje, Ispanijoje ir kt. Nado Rastenio indėlis Šaltojo karo periodu buvo svarbus ir reikšmingas didelei daliai žmonių įvairiose šalyse, kovojančių už taiką visame pasaulyje. Todėl jo poema anglų kalba „Karo prakeiksmas“ buvo apkeliavusi visą pasaulį, išskyrus Sovietų Sąjungą. Už šią poemą Nadas Rastenis 1967 m. buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai. Už jo visuomeninę veiklą Amerikoje Nadui buvo suteiktas Baltimorės miesto Garbės piliečio vardas, už lietuvių ir kitų tautų poezijos vertimus į anglų kalbą buvo apdovanotas labai garbinga JAV Edgaro Po premija. Nado Rastenio asmeninis ir kūrybinis palikimas yra iki šiol saugomas Baltimorėje (JAV), lietuvybės širdyje – Lietuvių namuose, kur veikia muziejus, biblioteka, yra visas Nado Rastenio kabinetas…

– Kaip ir kada supratote, kad Nadas Rastenis yra žymus ir vertas didžiulio dėmesio Tėvynėje?

– Gal jau prieš 15 metų, jei ne daugiau, Lietuvos Rašytojų sąjungos viename renginyje buvo pristatomi JAV išeivijos poetai, rašytojai, visuomenės veikėjai. Tai buvo pirmoji žinutė, kad nedovanotinai užmirštas Lietuvoje ir tėviškėje šis žmogus. Jau tada tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas kreipėsi į Ignalinos savivaldybę dėl Nado Rastenio atminimo įamžinimo, bet… Taip laikas ir eina. Ačiū Jums, kad ne kartą priminėte savo laikraštyje šio žymaus krašto žmogaus gyvenimą, kūrybinį kelią ir jo meilę Lietuvai, išreikštą eilėmis. Tarp kitko, aš pati, dar studijuodama Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą, per literatūros vertimų seminarus iš dėstytojų sužinojau ir savo akimis pamačiau dabar VU bibliotekoje saugomus retus Nado Rastenio kūrybos darbus, tarp jų svarbiausius – K. Donelaičio „Metus“ ir A. Baranausko „Anykščių šilelį“, išverstus į anglų kalbą. Jau šiek tiek vėliau pamačiau kitus jo vertimus – Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, išverstą į anglų kalbą, Maironio eiles ir kt. Vien dėl to jo darbai, kūryba sovietiniais metais buvo įslaptinta, draudžiama. Dabar jau galima su Nado Rastenio kūryba susipažinti ne tik VU, bet Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. 

– Kokie Jūsų kiti žingsniai dėl Nado Rastenio?

– Džiaugiuosi, kad mūsų klubo iniciatyva kartu su Teatru „Arbatvakariai“ sukurti monospektakliai „Gėlyno taika“ ir papildytas nauju turiniu „Lietuva tik viena“ turi pasisekimą Vilniaus mokyklose, kur moksleiviai, pedagogai, netgi tėvai, yra susidomėję tokia įdomia asmenybe. Bet klausimas išlieka retorinis… Juk savame kieme pranašu nebūsi…

– Kas dar?

– Dabar visi nekantriai laukiame „Bratkų“ skulptūros, kuri papuoš Ignaliną. Likimas nenuspėjamas. Ačiū skulptorei kraštietei Jolantai Raupelytei-Balkevičienei, kuri sugeba tęsti pradėtą menininko, skulptoriaus Jono Grundos puikų sumanymą ir gražų darbą. Visi kartu ieškome rėmėjų darbų įgyvendinimui. Dėkoju, kad šiai skulptūrai jau turime ir mecenatą – klubo Garbės narį, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą Vytenį Povilą Andriukaitį, asmeniškai pažinojusį Vytauto Šerėno šeimą. Dėkoju klubo nariams, kurie jau finansiškai prisidėjo prie šio menininko projekto įgyvendinimo. Labai kviečiu tai padaryti ir kitus.

– Tikriausiai, tai dar ne viskas?

– Tikrai, galime dar kalbėtis ilgai ir ne tik apie veiklą ar planus, bet ir apie pačius klubo narius, kurie yra labai puikūs, įdomūs žmonės. Apie kiekvieną galėtų būti dar po vieną interviu. Džiaugiuosi, kad kraštiečių klube turime daug puikių, išradingų, kūrybingų, mokančių ir norinčių bendrauti žmonių. Gal apie puikius klubo narius – kitą kartą. Linkėjimai visiems mano gimtojo Ignalinos krašto žmonėms!

– Ačiū už pokalbį!

Nuotraukos iš klubo archyvo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje