Vos pagalvoji apie Mamą ir apima dvasinė ramuma – joje palengva plaukia vaikystės prisiminimai, o į atmintį grįžta Motinos sakyti gerumo žodžiai. 

Giliai į širdį įsirašė Mamos žvilgsnis ir nuo darbo pavargusios rankos, kurių šiluma bei jėga visados saugojo, globojo, gaubė mus visuos keliuos – neleisdama suklupti ir neatsikelti, švelniai stumdama į šviesą, skatindama būti dorais.   

Jei laikas pasiglemžia daiktų formas, keisdamas jų reikšmę, ištrina begales faktų ir perniek nurašo šimtmečiais gyvavusias tiesas, tai Motinos meilė lieka nepajudinama. Nesvarstoma. Nenugalima. Ji daugelio mūsų viltis ir negęstanti gyvenimo žvaigždė. Ji visada verta pačių gražiausių ir stipriausių žodžių, kuriais žmogiškoje būtyje nusakomas Gerumas.

Su nubudusios gamtos džiaugsmu atkeliauja Motinos diena, kada visi skubame į gimtuosius namus ir nešame pačius gražiausius žiedus savo žilagalvėms. Juk gera būti vėl Motinos apkabintiems ir priglaustiems.

Ar svarbi šita diena Jūsų gyvenime? – klausiame ketvertą atžalų užauginusios Motinos Stanislavos Špakovos, gyvenančios Bernotų kaime.

Manau, kad kiekvienai Mamai ši šventė yra labai svarbi. Nors  nuolatos esu apsupta atžalų meilės, tačiau šią dieną sulaukiu vaikų, anūkų ir proanūkų ypatingo dėmesio. 

Kokia ta Motinos dalia? Kokią prisimenate savo Mamą? Koks jos paveikslas liko Jūsų širdyje?

Motinos dalia visais laikais buvo ypatinga ir nelengva. Mes užauginome 4 vaikus, kurie į mūsų šeimą atnešė džiaugsmo, bet tuo pačiu ir įvairių rūpesčių. Todėl, manau, kad visų mūsų to laikmečio mamų dalia tikriausiai yra labai panaši.

Savo mamos netekau prieš 30 metų, tačiau atmintyje išliko jos paveikslas – visada visus suprantanti, paguodžianti, atjaučianti, ramaus būdo, neprisimenu jos piktos ar besibarančios… Nors buvo baigusi tik 4 klases, bet sukaupusi daug gyvenimiškos patirties, sukaupta išmintimi, patirtimi ir patarimais noriai dalinosi su vaikais, anūkais. Skiepijo visiems gerumą, artimo meilę, mokė dalintis širdies šiluma.  

O kaip sukūrėte savąją šeimą? 

Su vyru susituokėme 1962 m., tais pačiais metais gimė ir mūsų vyriausias sūnus Valdas. Iš pradžių su pirmagimiu mes gyvenome pas vyro tėvus, tačiau po kelių metų persikėlėme jau į savo namus. Čia gimė dar vienas sūnus Aleksandras ir dvi dukros – Valentina ir Jelena. 

Kaip sekėsi auginti visą pulkelį atžalų? 

Vyriausiasis sūnus gimė 1962 m., kitas – po ketverių metų, o dukros jau gerokai vėliau, todėl didelio vaikų pulko vienu metu ir nebuvo. Vyresni sūnūs padėdavo prižiūrėti dukras. Jaunesnioji Jelena gimė, kai vyresnėliui sūnui buvo septyniolika. 

Taip susiklostė, kad pati augau katalikų šeimoje, o mano vyras sentikis, bet mūsų šeimoje sugebėjome išlaikyti abiejų religijų papročius ir tradicijas, jas gerbti, dėl to niekada nebuvo nesutarimų. 

Kiekvienas vaikas gimdamas atsinešė savo charakterio savybes, o vertybės buvo skiepijamos tėvų, senelių pavyzdžiu. Vaikai augo kolūkių laikmečiu, kuomet teko daug dirbti tiek kolūkiuose, tiek namų ūkyje. Darbas išugdė juose atsakingumą, bendrystę, pagarbą kitiems, išmokė kantrybės.   

Didelė ir graži šeima tai – Jūsų gyvenimo džiaugsmas ir prasmė? 

Manau, vaikai atskleidžia moters kaip mamos prigimtį, o tai tikrai teikia gyvenimui džiaugsmą ir prasmę. Suteikia buvimo pilnatvę. Visų švenčių, suėjimų neįsivaizduoju be saviškių klegesio, linksmų pašnekesių ir muzikos. Būti užaugusių vaikų ir anūkų šurmulyje – tikra laimė.   

Ko palinkėtumėte šiandienos jaunoms mamoms?

Begalinės meilės ir didžiulės kantrybės, itin reikalingos šeimoje. Juk Motinos meilė savo vaikams išskleidžia sparnus ir palaimina visus jų skrydžius į gyvenimą. 

Autorė dėkoja Stanislavai Špakovai už dialogą.

Nuotraukos iš Valentinos Sinkevič albumo.